Donatas Bulskis

 

 

        

 

                      Šiuolaikinė krikščioniška santuoka

 

 

 

 

Kaip nesuklysti išsirenkant gyvenimo partnerį?

 

Kaip sukurti stiprią ir laimingą šeimą?

 

Kaip teisingai auklėti vaikus?

 

Kaip išgydyti irstančią santuoką?

 

Ar krikščioniškos vertybės vis dar gali būti aktualios?

 

     

 

 

 

 

 

 

 

 

 

                                    

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

                                                        Turinys

 

              Autoriaus žodis

 

Krikščionybės esmė

                  Sutuoktinio pasirinkimas

                    Tikroji meilė

                        Dievo dovana

                        Draugystės laikas

                        Aš jį(ją) pakeisiu

                        Skaistumo privalumai

                        Baimė „nespėti į traukinį“

                        Tėvų šeimos modelio reikšmė

                        Skirtingų religijų atstovų santuokos galimybės

                        Skirtingų krikščioniškų konfesijų atstovų santuokos galimybės

                        Tos pačios lyties asmenų santuokos galimybės

                  Du santuokos etapai

                        Atsiskyrimas nuo tėvų

                        Susijungimas į vieną kūną

                  Krikščioniškos šeimos kūrimo pagrindai

                        Kristus-vyras-žmona

                        Vyro atsakomybė

                               Šeimos dvasinis vadovas ir kunigas

                               Meilė žmonai

                               Namų priežiūra

                               Vaikų drausminimas ir auklėjimas

                         Moters atsakomybė

                               Pagarba vyrui

                               Žmona ir namų jaukumo puoselėtoja

                         Vyro ir moters poreikiai santuokoje

                         Dvasinis šeimos gyvenimas

                         Intymus gyvenimas

                         Santuokos šventumo išsaugojimas

                         Šeimos finansai

                         Šeimos mityba

                         Vaikų auklėjimas

                                Įžanga

                                Paklusnumo pamokos

                                Stebuklingi žodžiai

                                Bendravimo svarba

                                Savarankiškumo ugdymas

                                Kitų žmonių įtaka

                                Pagalba vienišoms motinoms

                     Santuokos problemų sprendimo būdai

                            Kada neišvengiamos skyrybos

                            Santuokos išgydymo galimybės

                            Kova su žalingais įpročiais

                     Ieškoti Jo karalystės

 

 

 

                                                      Autoriaus žodis

 

          

          Štai ir vėl nuostabios vestuvės- širdį liečiantys tėvų ir svečių palinkėjimai, puikus maistas, jaunųjų valsas, linksmybės. Tačiau kažkodėl ir vėl, tepraėjus vos keliems metams, naujosios poros tėvai susitinka spręsti rebuso- kaip sutaikyti ant skyrybų slenksčio atsidūrusius savo vaikus.

          Ypač skaudu, kad net krikščionių tarpe skyrybos vyksta nė kiek nerečiau, nei  laisvamanių. Tai rodo, kad didelė jų dalis arba paviršutiniškai žiūri į Šventojo Rašto nurodymus, arba stengiasi gyventi pagal Kristaus mokymą, tačiau sulaukia per mažai pagalbos iš savo vyresniųjų draugų, šeimos konsultantų bei dvasinių ganytojų. Nors nesu nei diplomuotas teologas, nei psichologas, o tik paprastas, mėgstantis tyrinėti Bibliją mokytojas, šią knygą ir ėmiausi rašyti, matydamas aplinkui daugybę  suluošintų gyvenimų bei didelį suprantamos literatūros apie krikščioniškos šeimos kūrimą ir puoselėjimą trūkumą. Ji gimė iš begalinio noro apsaugoti dar nesusituokusius nuo lemtingų klaidų ir padėti iš esmės spręsti jau susikūrusių šeimų problemas.  

          Nemaža dalis žmonių krikščioniškas vertybes laiko jau atgyvenusiomis ir pernelyg konservatyviomis, tačiau naujausi mokslininkų tyrimai ir daugelio šeimų pavyzdys įrodo, kad krikščioniškų principų taikymas šeimos kūrime gali būti labai efektyvus- tereikia rimtai ir be kompromisų jų laikytis. Kelias į gyvenimo apstybę jau seniai atviras visiems- tereikia išdrįsti juo žengti. Šventasis Raštas aiškiai apibrėžia tvarką šeimoje, vaikų auklėjimo ypatumus, moko kaip puoselėti gerus sutuoktinių tarpusavio santykius įvairiose sferose. Daugelis žymių psichoterapeutų dažnai cituoja Raštą savo darbe bei pripažįsta jo nesenstantį aktualumą.  

          Pasitelkęs Biblijos tiesas, savo asmeninę patirtį, mokslininkų išvadas bei visus kitus įmanomus resursus, stengiausi šioje knygoje pateikti konkretų bei suprantamą laimingos ir sveikos šeimos receptą, bei visa širdimi tikiu jo veiksmingumu. Žinoma, šis darbas visų pirma yra skirtas krikščionims, bet jo patarimais gali sėkmingai pasinaudoti ir dar neišpažįstantys krikščionybės žmonės, nes jie paremti universaliais, mūsų gyvenime neišvengiamai veikiančiais, dėsniais.

 

 

                                                                                    

 

 

                                                                                    

 

 

           

           

 

         

          

 

 

 

 

 

 

 

 

 

                                                            Krikščionybės esmė

 

        Prieš kalbant apie krikščioniškų principų taikymą šeimos gyvenime, būtina nors trumpai susipažinti su šio tikėjimo ypatybėmis.

        Žodį „krikščionis“ šiuo metu galime išgirsti gana dažnai, įkuriamos net politinės „krikščionių“ partijos. Deja, krikščionybės istorija mums rodo, kad dažnai krikščionimis save vadinantys žmonės elgėsi anaiptol ne taip, kaip liepė Kristus. Deja, kai kuriose „krikščioniškose“ šeimose nuolat netyla barniai. Deja, į kai kurias tautas krikščionybė atėjo per prievartą. Ne veltui daugelis neišpažįstančių jokios religijos žmonių į Kristaus mokymą rimtai nežiūri.

       Žinoma, matant užterštą įvairiomis atliekomis, drumzliną upę, mums visiškai nesinori joje išsimaudyti, tačiau, jei nuvyktume prie jos ištakų, rastume ten tyrą šaltinį. Taip pat, jei grįšime prie krikščionybės šaknų, galėsime iš tiesų suprasti jos esmę ir pasinaudoti joje slypinčiais lobiais. Pirmieji krikščionys pasižymėjo tikrai šventu gyvenimu ir pelnydavo visų aplinkinių pagarbą, tačiau, laikui bėgant, prie bažnyčios prisidėjo daug veidmainių, kurie suteršė ir iškraipė Kristaus mokslą.

        Jėzaus Kristaus gimimo aplinkybės, Jo mokymas, mirtis bei prisikėlimas yra aprašyti keturiose Naujojo Testamento evangelijose. Taip pat Naujajame Testamente mes randame Jo pirmųjų mokinių veiklos aprašymą bei laiškus.

        Jėzus gimė žydų tautoje, kuriai Dievas per pranašą  Mozę buvo davęs įstatymą, apėmusį visas gyvenimo sferas. Įstatymo pagrindą sudarė dešimt įsakymų, kurie apibrėžė žmonių santykius su Dievu ir su vienas kitu. Šiuos įsakymus mes randame Senajame Testamente Pakartotojo Įstatymo knygoje.

        Savo mokyme Jėzus dažnai citavo Senąjį Testamentą bei juo rėmėsi, tačiau dar aiškiau nubrėžė ribą tarp nuodėmingo (abejingo bei kenkiančio sau ir kitiems) gyvenimo, ir švento (nukreipto į pagalbą bei pagarbą sau ir kitiems) gyvenimo. Jėzus nebuvo vien pranašas. Jį išnešiojo ir pagimdė nekalta žydaitė Marija, tačiau sėklą į jos isčias įdėjo pats Dievas. Todėl Jėzus buvo ir Dievas, ir žmogus viename asmenyje. Tik taip Jis galėjo įvykdyti savo misiją:

            1. Gyventi absoliučiai moraliai ir tobulai įvykdyti Įstatymą.

            2. Savo pavyzdžiu bei mokymu parodyti Dievo valią bei troškimus žmonijos labui.

            3. Išsirinkti ir apmokyti savo pasekėjus.

            4. Numirti ant kryžiaus ir prisiimti visos žmonijos nuodėmes.

            5. Išlaisvinti žmogų iš blogio jėgų valdžios.

            6. Prisikelti iš mirties ir atsiųsti Šventąją Dvasią į pagalbą tiems, kurie Juo seks.

       Tikru Kristaus mokiniu įmanoma tapti tik tikėjimu priėmus savo Mokytojo auką, pakvietus Ji į savo gyvenimą bei krikšto vandenyje paskandinus savo senąjį nuodėmingą gyvenimo būdą. Savo mirtimi Kristus nupirko savo pasekėjams teisumą prieš Dievą bei suteikė jiems galimybę gauti dvasinę jėgą ir gyventi taip, kaip gyveno Jis Pats. „Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą, uolią geriems darbams“- savo laiške Titui rašo apaštalas Paulius.

        Žodis „krikščionis“ išvertus būtent ir reiškia „panašus į Kristų“, „mažas Kristus“, „toks kaip Kristus“. Taip buvo pradėti vadinti Jėzaus mokiniai praėjus tik 9 mėnesiams po Jo mirties ir prisikėlimo. Tuometiniams Antiochijos gyventojams Kristaus mokiniai visu savo gyvenimu buvo panašūs į savo Mokytoją.

        Tikroji krikščionybė- tai ne tuščių ritualų ir tradicijų laikymasis, bet esminis širdies, mąstymo ir gyvenimo būdo pasikeitimas. Tikras krikščionis visose situacijose natūraliai stengsis elgtis taip, kaip nurodė Kristus. Žinoma, pradžioje ne visuomet jam tai pavyks, bet ilgainiui panašumas į Mokytoją taps vis akivaizdesnis. Jei žmogus teigia, jog yra Kristaus mokinys, bet, praėjus kuriam laikui, lieka toks pat, koks buvo iki įtikėjimo, jo priklausomybe Mokytojui galima rimtai suabejoti. Apaštalas Jonas Naujajame Testamente savo pirmąjame laiške rašo: „Jei kas sako ‚Aš myliu Dievą‘, o savo brolio nekenčia,- tas melagis“. Krikščionis šeimoje visuomet stengsis vadovautis Kristaus įsakymu „Mylėk savo artimą kaip save patį“ ir bus dėmesingas sutuoktinio poreikiams. Vyras krikščionis bus ištikimas žmonai ir ją mylės, rūpinsis šeimos gerove, išgyvendins iš savo gyvenimo bet kokius žalingus įpročius ir t.t.. Žmona krikščionė gerbs savo vyrą, visame kame jį palaikys, kurs jaukius namus ir t.t. Tikroje krikščionių šeimoje turėtų vyrauti meilė, pagarba ir ramybė, o ne chaosas ir barniai.

        Krikščionių Dievas trokšta, kad žmogus išsipildytų kaip asmenybė bei būtų ir pats laimingas, ir padėtų tapti laimingais tuos, kurie yra šalia jo. Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako: " Aš atėjau, kad jūs turėtumėte gyvenimą, kad apsčiai jo turėtumėte." Tai reiškia, kad Dievas yra sudaręs visas sąlygas žmogui nugyventi teisų ir pilną spalvų gyvenimą, pastarajam tereikia atlikti tik nedidelę savo dalį. Tikras krikščionis niekada nebruks kitiems savo įsitikinimų ir nesmerks, bet paprasčiausiai mylės, nes pats stipriai išgyveno meilę. Muitininkus ir paleistuves tiesiog traukė būti šalia Jėzaus, ir Jo meilė natūraliai įkvėpdavo juos keisti savo netikusį gyvenimą. Būtent buvusi paleistuvė (o ne išrinktieji mokiniai) pirmoji pamatė Jį prisikėlusį.

        Šio skyriaus pabaigai vėlgi turiu pabrėžti, jog jokiu būdu negalima spręsti apie krikščionybę pagal kai kurių krikščioniškų denominacijų veiklą tam tikrais bažnyčios istorijos tarpsniais. Visais laikais buvo ir nuoširdžių, radikalių Kristaus mokinių, ir apsimetėlių.

 

 

 

                                                  Sutuoktinio pasirinkimas

        

                                                           Tikroji meilė

                                                                                       

 

       „Daugybė vandenų neužgesins meilės ir srovės nepaskandins jos. Jei žmogus duotų už meilę visus savo turtus, būtų visiškai paniekintas“ (Giesmių Giesmė 8.7)

        Mūsų dienomis, kuriant šeimą, dažniausiai vadovaujamasi vienu kriterijumi- meile, ir tai yra teisinga. Tačiau kodėl vienų sutuoktinių meilė sėkmingai perveda juos per visus gyvenimo išbandymus ir dar labiau suartina, o kitų išgaruoja jau po pirmųjų bendro gyvenimo metų. Galbūt egzistuoja skirtingos meilės rūšys, arba kai kada vien meilės neužtenka?

        Išmintingasis senovės Izraelio karalius Saliamonas prisipažino, kad vaikino ir merginos įsimylėjimas bei gyvenimo kelias net jam yra didelė paslaptis. Iš tiesų, iki šiol niekam iki galo taip ir nepavyko jos įminti. Tačiau bent jau pabandykime išsiaiškinti- kokie bruožai yra būdingi tikrajai, ilgalaikei meilei.

       Graikų kalboje, (kuria buvo parašytas ir Naujasis Testamentas) mes sutinkame net keturias meilės rūšis: eros, storge, philia bei agape. Deja, visoms šioms meilės rūšims apibūdinti mes(lietuviai) turime tik vieną žodį.

       „Eros“ reiškė aistringą, karštą meilę arba norą, stiprų troškimą pasiekti tai, kas gražu bei vertinga. Ši meilė dažnai būna susieta su seksualiniu potraukiu.

       „Storge“- tai prieraišioji, kviečianti į grupes, meilė. Tėvai šia meile myli vaikus, mokytojai- savo mokinius, vyrai- žmonas, žmonos- vyrus. „Storge“- ypač svarbi šeimai.

       Žodis „philia“ buvo skirtas apibūdinti brolišką meilę. Ši meilė įsijaučia į kitų žmonių padėtį ir stengiasi juos suprasti bei padėti.

       Žodis „agape“ atsirado jau po Kristaus. Jį pirmieji pradėjo naudoti graikų krikščionys, kad galėtų nusakyti Mokytojo jiems apreikštą meilę. Šiai meilei apibūdinti visiškai netiko žodžiai, kuriuos graikai naudojo nuo seno. „Agape“- tai neužtarnauta, besąlygiška, pasiaukojanti meilė. Geriausią jos apibūdinimą mes rasime Naujajame Testamente, apaštalo Pauliaus 1 laiške korintiečiams 13 skyriuje.

        Deja, mūsų dienomis daugelis jaunų žmonių supranta meilę tik kaip „eros“, kuris pasireiškia vien audringais jausmais bei kūno troškimais, įtakotais hormonų antplūdžio. Dažnai stipriai „eros“ užburta pora draugystės metu taip idealizuoja bei dievina vienas kitą, kad praleidžia pro pirštus daugelį dalykų, kurie vėliau gali turėti didelės įtakos tarpusavio santykiams. Jie stengiasi kuo geriau atrodyti ir paslėpti visus savo trūkumus, kad tik sužavėtų partnerį. Tačiau po vedybų išlenda visos taip idealizuoto mylimojo ydos ir aštrūs kampai bei laukia sunkus šlifavimosi etapas.

        Tikra,  ilgalaikė meilė negali būti tik jausmas, tai- kažkas daugiau. Štai ką apie tai rašo žymus amerikiečių psichoterapeutas Dr. J. Dobsonas:

       „Jie surado tobulą žmogų. Jie nori būti kartu 24 valandas per parą- vaikščioti lietuje, sėdėti prie laužo, bučiuotis, kutentis ir myluotis. Valio meilei! Deja, tik kelios poros žino, kad šitas svaiginantis jausmas NIEKADA labai ilgai netrunka. Kaip ir kitoms nepastovioms nuotaikoms ir jausmams, jam nuo pradžių skirta kristi nuo tokios aukštumos ir sudužti. Tai absoliučiai neišvengiama! Taigi, jeigu tikrąją meilę tapatini su šiuo jausmu, gali skaudžiai nusivilti, kai jis išblės. Šie švelnūs spąstai daugybę jaunų žmonių privertė padaryti pražūtingą klaidą. Romantiškas jaudulys, atrodė, tęsis amžinai. Bet... jis išnyksta- kartais per medaus mėnesį, kartais truputį vėliau.

        Nesakau, kad tokia pora daugiau nebemyli. Aš sakau, kad romantiški jausmai, į kuriuos jie buvo pasinėrę nėra meilė. Kartais tai paruošia kelią tikram jausmui. Tikra meilė daug gilesnė ir stabilesnė. Ji remiasi valia, pasiryžimu stengtis dėl jos“.

        Nuostabu, kai pažinties pradžioje stipriai pasireiškia „eros“ ir mylimieji žavisi vienas kitu,  tačiau tai tik viena meilės pusė, kuri laikui bėgant kiek nuslopsta. Jei įpusėjus draugystei, nepradeda pasireikšti kitos meilės rūšys, kyla pavojus, kad ilgainiui tarpusavio santykiai pateks į aklavietę. Stiprus įsimylėjimas- tai labai svarbi bei labai reikalinga įžanga artimiems ir ilgalaikiams būsimųjų sutuoktinių tarpusavio santykiams. Jie niekada neturi nustoti geisti vienas kito. Tačiau ilgai distancijai įveikti vien aistros neužteks. Antrojo Pasaulinio karo metu nacistai buvo sukūrę greičiausią to meto pilotuojamą raketą- lėktuvą pavadinimu „V2“, bet didelį įspūdį ji padarydavo tik pirmojoje stadijoje. Be vargo pakilęs į didelį aukštį ir kiek paskridęs, jis po kurio laiko nukrisdavo, nes nebuvo pakankamai pritaikytas manevruoti ir nusileisti. Hormonų įtakoti jausmai draugystės metu taip pat neturi pakankamai jėgos išlaikyti tvirtą santuoką. Jie- tik pradinis kuras, skirtas pakelti meilės lėktuvą į orą.

        Žinoma, „Storge“ taip pat, kaip ir „Eros“ gali labai priklausyti nuo hormonų veiklos. Ypač ji pasireiškia susilaukus palikuonių. Bet, šiems užaugus ir pasukus savo keliais, ji taip pat ženkliai prislopsta. Jei sutuoktinius jungia tik meilė vaikams, vėliau gali tekti žiauriai nusivilti.

        Ir „Storge“, ir „Eros“, ir „Philia“ mes galime matyti pasireiškiant gyvūnų pasaulyje. Pvz. Gulbės susiranda sau porą ir „įsimyli“ dažniausiai visam gyvenimui, susilaukia ir kartu rūpestingai augina palikuonius, patinas saugo savo šeimą nuo bet kokių įsibrovėlių ir t.t.. Mes, žmonės, skiriamės nuo jų tik tuo, kad turime galimybę ir sugebėjimus išgyventi kai ką daugiau nei vien jausmai ir instinktai.

        Tačiau kaipgi atpažinti tą pilną, tikrąją, galbūt net antgamtinę meilę ir kokios jos savybės?

        Senojo Testamento Pradžios knygos 29 skyriuje mes skaitome apie Jokūbą, kuris pamilo Labano dukterį Rachelę. Vaikinas turėjo tarnauti Labanui septynerius metus, kad gautų ją į žmonas.

Toliau Raštas sako: „Kadangi jis mylėjo ją, jam tas laikas atrodė kaip kelios dienos“.

        Tikroje meilėje laikas nebeegzistuoja. Jokūbas taip norejo kuo greičiau būti vienu du su savo mylimąja, kad nebebuvo svarbu nei kokius darbus reikės dėl to padaryti, nei kiek laukti. Tai- jo moteris, ir jis tai aiškiai žinojo. Su jokia kita mergina jam nebuvo taip gera, jokia kita jo nedomino, ir net bėgantys metai nieko nekeitė.

        Puikios tokios meilės iliustracijos yra italų režisieriaus Roberto Benigni kinofilmai „Gyvenimas yra gražus“ bei „Tigras ir sniegas“. Komedijoje- dramoje „Gyvenimas yra gražus“ pasakojama žydo Gvido ir italės Doros meilės istorija bei jų meilei tekę išbandymai. Gvido pasitelkia visus savo sugebėjimus, kad laimėtų savo išrinktosios širdį(nepaisant to, kad Dora jau buvo susižadėjusi!). Jie sukuria nuostabią šeimą ir susilaukia sūnaus, tačiau neužilgo Gvido ir berniukas ištremiami į vokiečių koncentracijos stovyklą. Dora savanoriškai įlipa į tą patį traukinį, kad tik būtų arčiau mylimo vyro ir vaiko. Net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis, bado ir prievartos akivaizdoje jie nepaliauja galvoti apie vienas kitą. Rizikuodamas gyvybe, Gvido net atranda būdų kaip pradžiuginti kitame stovyklos gale kalinčią žmoną. Tik jo pasiaukojimo ir išmonės dėka jų vaikas išgyvena ir po karo susitinka su mama.

       Filmo „Tigras ir sniegas“ herojus, sužinojęs, kad jo mylimoji karo apimtoje svetimoje šalyje sprogus bombai pateko į komą, surado būdų kaip pas ją nuvykti(nors visi keleiviniai skrydžiai jau buvo atšaukti!). Nepaisydamas daugybės pavojų, jis vis dėlto gavo reikalingus vaistus ir įrangą, kurie padėjo išgydyti mylimąją.

       Turbūt niekas nesupras, kokiu būdu tokia meilė atranda vietos žmogaus širdyje, tačiau tik tokia meilė gali pervesti per visas gyvenimo audras ir padaryti jį laimingu.

       Tikroje meilėje sutuoktiniui bus ir „eroso“ aistros bei atkaklumo, ir „philia“ dėmesingumo bei draugiškumo, ir „storge“ prieraišumo, ir „agape“ pasiaukojimo bei kantrybės. Tikra meilė priims savo partnerį tokį, koks jis yra su visomis ydomis ir netobulumais bei lengvai juos pakęs. Ji padės mylimajam įveikti savo silpnybes. Tikra meilė neieškos vien savo naudos ir geismų patenkinimo, bet daugiau rūpinsis mylimojo poreikiais. Ji augs vis daugiau pažįstant mylimąjį ir nebus priklausoma nuo aplinkybių. Jei žmogus iš tiesų myli, net jo meilės objekto trūkumai- ilga nosis, tarpas tarp dantų, kreivokos kojos ir pan. - jam bus savotiškai žavūs. Tikrai meilei nereikalingi jokie pagrąžinimai. Aplinkiniai gali stebėtis: „Kaip jis gali taip ją mylėti?- Juk ji visiškai nemoka gaminti maisto ir yra tokios prastos figūros“. Bet jis to kažkodėl  visiškai nepastebi, tik tepasi sumuštinius ir žavisi jos puikiu charakteriu bei švelnumu.

         Krikščionybė mums leidžia pažvelgti į meilę dar kitu kampu:

       „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažįsta Dievo, nes Dievas yra meilė( 1 Jn 4.7-8)“ 

        Apaštalas Jonas įvardija patį Kūrėją kaip meilės šaltinį. Meilė- tai Jo dovana ir Jo prisilietimas prie žmogaus. Krikščionis Pats Dievas įkvepia mylėti ne tik artimus žmones, bet netgi  savo priešus. Krikščioniui meilė- tai daugiau valios aktas ir apsisprendimas, vidinė jėga, o ne kai kada aplankantys jausmai. Krikščioniui meilė- tai gilus širdies troškimas daryti kitam gera negalvojant apie savo naudą: „Mano vaikeliai, nemylėkime žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa(1 Jn 3.18)“. Pasiaukojanti, nesavanaudiška meilė „agape“ yra neatsiejama Kristaus mokinio esybės dalis. Ji linkusi duoti nelaukiant jokio atlygio. Ji ieško savo mylimajame to, kas gera ir nepasiduoda piktumui pamačiusi kažką blogo.

        Krikščioniškoje santuokoje meilės ryšys turėtų būti ypač stiprus, nes abu partneriai turi prieigą prie Paties meilės šaltinio. Krikščionims sutuoktiniams stengiantis vis daugiau pažinti Dievą ir vienas kitą, meilė nuolat augs.

 

                                                          

 

                                                               Dievo dovana    

 

           „Namai ir turtai paveldimi iš tėvų, o išmintinga žmona- nuo Viešpaties (Pat.19.14)“.   

          Būsimojo sutuoktinio paieška krikščionio gyvenime turėtų prasidėti nuo maldos. Kūrėjas žino geriausiai, ko mums reikia, ir gali atvesti į mūsų kelią puikų partnerį. Tačiau pats žmogus taip pat turi įvykdyti savo dalį- puikiai atrodyti, dalyvauti įvairioje veikloje, siekti gerų rezultatų ir moksle, ir darbe, tobulinti savo charakterį ir t.t.

           Kartais tikintieji daro didelę klaidą manydami, kad Dievas jiems yra paruošęs tik tą vieną vienintelį, ir laukia, kol įvyks kažkoks ypatingas nušvitimas jį pamačius. Krikščionių Dievas visada suteikia žmogui galimybę pasirinkti. Jis gali padėti sutikti potencialiai mums tinkantį partnerį, bet toliau jau palieka laisvę mūsų apsisprendimui, suteikia erdvę jį pamilti arba nepamilti.

           Tačiau kas svarbiausia renkantis sutuoktinį? Pažvelkime, į ką savo patarlėse ragina atkreipti dėmesį aukščiau jau cituotas išmintingasis karalius Saliamonas:

          „Žavumas apgauna ir grožis praeina, bet moteris, bijanti Dievo, bus giriama(Pat 31.30)“.

          Šiais laikais išmintinga ir pamaldi mergina dažnai nėra vertinama. Svarbiausia- išorinis grožis. Tačiau vienas išmintingiausių to meto žmonių būtent vidinėms savybėms, o ne išoriniam žavesiui teikia pirmenybę. Iš tiesų, dievobaimingas gyvenimo draugas bus ištikimas, sąžiningas (būtent dėl sąžiningumo stokos išyra didelė dalis santuokų), užjaučiantis, vadovausis aukštais moralės standartais. Puiku, jei būsimasis partneris yra apdovanotas ir nuostabia išore, ir nuostabia širdimi bei protu, tačiau tik vidiniai dalykai nepasiduoda laiko tėkmei. Geras charakteris ilgoje santuokinio gyvenimo distancijoje bus žymiai svarbesnis už fizinį grožį.  

          Taip pat, idealią harmoniją santuokoje bus įmanoma pasiekti tik tuomet, kai abu sutuoktiniai bus panašių įsitikinimų. Vienybė dvasinėje sferoje ir bendra vertybių sistema- tai didelis privalumas ir palaiminimas. Žinoma, kartais stipri meilė nepaiso jokių sienų bei tikėjimo ypatumų, ir įvyksta mišrios santuokos. Tačiau būtina žinoti, kad stipresnis savo įsitikinimuose partneris laikui bėgant patrauks savo pusėn silpnesnį, ir jei šis silpnesnis yra krikščionis, jis gali  prarasti savo išgelbėjimą. Tik brandus Kristaus mokinys gali sau leisti kurti šeimą su netikinčiu žmogumi.

 

                                                          Draugystės laikas

 

           Rimtai draugauti reikėtų pradėti tik subrendus santuokai bei tapus finansiškai nepriklausomiems nuo tėvų. Draugystė neturėtų būti per trumpa- būtina gerai pažinti vienas kitą. Pagal atliktų tyrimų rezultatus, laimingiausiomis save vadinusios poros draugavo maždaug 1 metus, o tvirčiausios santuokos būna tuomet, kai vyrai yra bent keliais metais vyresni už moteris.

          Nuo seno iniciatyva draugystėje priklausė vyrams. Jie turėdavo įdėti daug pastangų, kad laimėtų damos širdį. Gamtoje taip pat dažniausiai patinas kovoja dėl patelės, o ne atvirkščiai. Deja, šiuolaikiniame pasaulyje, dažnai neturėdami gero tėvo-vyro pavyzdžio, vyrai tampa vis pasyvesni ir nedrąsūs. Kartais mergina pati turi imtis iniciatyvos ir aiškiai parodyti, kad nori užmegzti draugystę. Vis dėlto, atsakomybę už draugystę ir skaistumą iki santuokos turi prisiimti vaikinas. Vėliau jis bus atsakingas už visą šeimą.

          Draugystė- tai puikus laikas kuo geriau pažinti vienas kitą- suprasti, ką mylimasis(mylimoji) mėgsta, kas jam(jai) svarbu, atrasti bendrus pomėgius, išsiaiškinti, koks jo(jos) požiūris į santykius šeimoje, vaikų auklėjimą, pinigų tvarkymą ir t.t. Būtent paviršutiniškas būsimojo gyvenimo draugo pažinimas būna daugelio skyrybų priežastis. Dėl daugelio svarbiausių gyvenime dalykų ir moralinių vertybių būsimųjų sutuoktinių nuomonės turi sutapti. Jei didesni nesutarimai ir konfliktai prasideda jau draugystės metu, tai aiškus pavojaus signalas. Bendras santuokinis gyvenimas ir buitis charakterių neatitikimą ir skirtingus požiūrius tik dar labiau išryškins. Žinoma, kai kada pora gali dėl ko nors susiginčyti- kiekvienas turi teisę ginti savo skirtingą nuomonę. Svarbiausia- sugebėti tai daryti neįskaudinant vienas kito. Jau pradžioje pažinties galime matyti būsimojo sutuoktinio norą arba nenorą eiti į kompromisus. 

         Draugystės metu nebūtina skubėti. Paskubomis, be pamato pastatytas namas niekada nebus ilgaamžis. Pernelyg karštos glamonės ir  bučiniai jau pradžioje draugystės gali sutrukdyti dvasiniam suartėjimui ir gundyti per anksti pradėti lytinius santykius. Pora neturėtų iš savęs atimti artimo bendravimo džiaugsmo.

         Sužadėtuvių- viešo paskelbimo susituokti įpusėjus draugystei- šiuolaikiniame pasaulyje dažnai jau yra atsisakoma, tačiau ši senovės tradicija gali suteikti būsimiems sutuoktiniams tikrai daug gražių akimirkų. Kalbėdamas savo išrinktajai meilės žodžius ir dovanodamas jai sužadėtuvių žiedą, vaikinas tuo parodo rimtą pasiryžimą sukurti su ja šeimą. Tai perkelia draugystę į didesnio intymumo lygmenį. Vis dėlto, nereikia bijoti giminaičių ir draugų pasmerkimo, jei dėl svarių priežasčių pribręsta būtinybė sužadėtuves ir draugystę nutraukti.

         Meilė gali gyvuoti tik laisvės atmosferoje, o ne uždaryta į narvelį. Nei draugystėje, nei santuokoje negali būti jokios prievartos, manipuliacijos, nesveiko pavydo ar kontrolės. Tai visuomet atstumia, o ne suartina. Žodžiai „Jei tu mane paliktum- nusižudyčiau“-  aiškus manipuliacijos požymis, ir tai nėra meilės kalba. Jei tokia kontrolė  pasireiškia iš draugo(ės) pusės, reikia gerai pamąstyti apie tolesnės draugystės perspektyvas. Krikščioniška santuoka- tai orių ir laisvų partnerių sąjunga. Neįmanoma savo partnerio priversti mylėti. Jis turi tai daryti visiškai laisva valia. Bet koks spaudimas ir prievarta krikščioniškoje santuokoje yra visiškai nepriimtini. Tikrai mylintis žmogus bus ir pats laisvas, ir leis būti laisviems ir kitiems.

          Pagrindinis motyvas santuokai turėtų būti tikra, gili, abipusė meilė ir simpatija vienas kitam. Jei kuri viena pusė nori tuoktis vedina kitų motyvų, tokia sąjunga pasmerkta arba vegetavimui, arba žlugimui.                      

          Pavojingiausia- tuoktis iš gailesčio, kuris dažnai eina koja kojon su manipuliacija. Šis jausmas yra  per silpnas būti pagrindu santuokai ir turi mažai ką bendro su tikra meile. Gailestis neutralizuoja santuokoje taip būtinus erotiškumą ir romantiką.

          Vedybos dėl finansinio saugumo- taip pat pavojingas bandymas. Nemažai jaunų merginų norėdamos sotaus ir nerūpestingo gyvenimo nemylėdamos išteka už gerokai vyresnių turtingų vyrų, bet daugeliu atvejų finansinis saugumas joms neatneša tikros laimės. Kūno poreikių patenkinimas niekada negali užgniaužti  poreikio mylėti ir būti mylimai.

          Kai kuriose šalyse(ypač Azijoje) dar ir šiandien sutuoktinį išrenka tėvai. Visiškai neseniai taip elgėsi ir mūsų protėviai. Stebėtina, bet kai kurie tokioje loterijoje sudalyvavę jauni žmonės ilgainiui pamilsta vienas kitą ir laimingai gyvena.

        Be abejo, tėvai puikiai pažįsta savo vaikus ir žino ko jiems labiausiai reikia, todėl jų patarimai pasirenkant gyvenimo draugą gali būti labai naudingi. Iš šalies gerai matosi poros tarpusavio santykių kokybė ir atitikimas vienas kitam. Išmintingas jaunas žmogus prieš susituokdamas būtinai atras laiko rimtam pokalbiui su tėvais ir paklaus- ką šie mano apie jo ir jo pasirinktos merginos bendro gyvenimo perspektyvas. Kai kurios „apakę nuo meilės“ poros iki pat santuokos visiškai nekreipia dėmesio į tėvų perspėjimus, bet po to užgriuvę problemos parodo, kad pastarieji buvo teisūs. Tėvų pareiga yra padėti savo vaikams padaryti teisingą sprendimą išsirenkant sutuoktinį.  

          Prieš apsispręsdamas pasipiršti, krikščionis vaikinas būtinai skirs laiko apmąstymams ir maldai, paprašys ir žemiškojo, ir dangiškojo tėvo palaiminimo. Jis turės nuspręsti- ar sugebės iš tiesų mylėti savo išrinktąją su visais jos privalumais ir trūkumais, bei prisiimti visą atsakomybę, kad padarytų ją laiminga. Poros apsisprendimas tuoktis negali būti skubotas. Tai- pasirinkimas visam gyvenimui, o ne lengvabūdiškas pabandymas pagyventi kartu.

         

                                                               Aš jį(ją) pakeisiu

 

 

          Pakeisti savo jau susiformavusį charakterį žmogus gali tik iš dalies, tačiau ir tam reikia laiko, bei didelių pastangų. Pakeisti kito žmogaus charakterį yra labai sunku. Juo labiau neįmanoma pakeisti temperamento. Jei žmogus iš tiesų nori, jis gali visiškai atsisakyti tik blogų įpročių. Sutuoktinis gali prašyti savo gyvenimo draugo, kad šis išgyvendintų kai kuriuos įpročius, tačiau jei pastarasis nebus pakankamai geranoriškas ir pripažįstantis savo trūkumus, jokie pasikeitimai neįvyks.

          Nėra jokių garantijų, kad būsimasis  sutuoktinis nustos(arba vėl nepradės) keiktis, išgėrinėti su draugais ir taps doru šeimos žmogumi, ar kad buvęs donžuanas po santuokos nebesižvalgys į kitas moteris, ar kad netvarkingas staiga taps tvarkingu.

          Turime gerai pagalvoti, ar galėsime priimti ir mylėti savo būsimą partnerį tokį, koks jis yra dabar- su visomis silpnybėmis, ydomis ir žalingais įpročiais. Tik jo didelio noro dėka, laikui bėgant, kai kurie neigiami bruožai gali būti pakeisti. Daugybei moterų tenka bėgti iš namų nuo smurtaujančių vyrų, nes jos naiviai manė, kad jaukaus šeimos židinio šiluma kažkaip ištirpdys jų grubumą. Daugybė vyrų išeina pas kitas moteris neapsikentę nuolatinių žmonų priekabių, tačiau kur buvo jų akys prieš susituokiant?

         Geriausia, kai būsimasis sutuoktinis yra minkštos širdies ir linkęs keistis bei atsižvelgti į artimo žmogaus troškimus- šias savybes galima pamatyti jau draugystės metu. Tik iš minkšto molio įmanoma ką nors nulipdyti. Geriau nesusieti savo gyvenimo su išdidžiu, nelinkusiu keistis ir nusileisti žmogumi.

 

                                                   Skaistumo privalumai

 

          Šiuolaikiniame pasaulyje plačiai paplito nuomonė, kad gyvenimas kartu ir seksas iki santuokos yra reikalingas norint geriau pažinti savo būsimąjį partnerį, tačiau ir Šventasis Raštas, ir moksliniai tyrimai rodo, kad tai iš esmės klaidingas požiūris.

          1988 m. American Sociological revew tyrimo išvadoje rašoma:

         „Skyrybų santykis tarp moterų, kurios prieš vedybas susidėjusios gyveno su savo būsimu vyru, vidutiniškai 80% aukštesnis lyginant su tom, kurios negyveno.“

          Dr. David Larson, mokslininkas iš „National Institutes of Health“ teigia:

         „Poros, neįsitraukusios į seksą prieš vedybas ir ištikimos santuokoje, yra labiau patenkintos savo seksualiniu gyvenimu, nei tos, kurios buvo įsitraukę prieš vedybas.“

         Taip pat moksliniai tyrimai įrodo, kad seksualinio partnerių neatitikimo santuokoje priežastys būna dažniausiai psichologinės, o ne fiziologinės. Moters lytiniai organai turi savybę lengvai prisitaikyti prie bet kurio vyro lytinių organų.

        Gyvenimas kartu ir seksas iki santuokos labiausiai nenaudingas merginoms. Jos negali jaustis visiškai saugios- nėra garantijų, kad, netyčia pastojus ir pagimdžius kūdikį, kūdikio tėvas prisiims atsakomybę ir pasiūlys tuoktis. Nėra jokių garantijų, kad draugystė ir gyvenimas kartu būtinai baigsis santuoka, o ne skausmingu išsiskyrimu. Gana dažnai prie santuokų rūmų mes galime pamatyti nėščias nuotakas. Puiku, kad jų išrinktieji prisiėmė atsakomybę už savo aistros vaisių, bet tokios priverstinės santuokos gali būti labai trapios. Artimas ryšys ir tvirta meilė vienas kitam, o ne vaikams, turi vienyti sutuoktinius.

        Lytiniu keliu plinta daugybė įvairiausių venerinių ligų. Prezervatyvai apsaugo nuo jų tik dalinai. Pagal JAV Teksaso medicinos universiteto atliktus tyrimus, apsisaugant nuo AIDS, prezervatyvai pasiteisino tik 69 atvejais iš 100. Šiuo metu ypač sparčiai plinta Papilloma virusas(HPV), kuris dažnai sukelia moterims gimdos kaklelio vėžį. Nuo šio viruso prezervatyvai beveik neapsaugo. Taip pat prezervatyvai nėra visiškai patikimi apsisaugant nuo nėštumo.      Ikivedybinis seksas gali būti labai pavojingas žaidimas. Vienas išmintingas gydytojas pasakė: „Kai permiegi su asmeniu, permiegi su visais tais, su kuriais jis kada nors lytiškai bendravo. Nebent specialus gydymas būtų panaikinęs jo kūne metų metus tūnančius virusus, laukiančius savo naujo nešiotojo“.

        Tik nekaltybė gali pilnai apsaugoti nuo visų šių problemų. Nekaltybę iki santuokos saugojusiems partneriams nereikės bijoti jokių venerinių ligų, o vaikai gims saugioje ir tvirtoje šeimoje. Tik kvailiai gali šaipytis iš nekaltybę vertinančių jaunų žmonių. Kažkodėl visiems labiau patiktų nusipirkti naują, o ne dėvėtą automobilį- juk niekas tikrai nežino- kas ir kaip su pastaruoju  prieš tai važiavo.

        Ne veltui Senojo Testamento Pakartotojo Įstatymo knygos 22 skyriuje mes randame labai griežtą nurodymą saugoti nekaltybę. Pirmieji krikščionys taip pat skaistumą laikė didele vertybe. Jie mokėjo gerbti moters orumą ir garbę.

       Mūsų dienomis televizija ir kino filmai atvirai skatina jaunus žmones dar iki santuokos atsiduoti kūno malonumams. Daugelyje kino filmų tik keletą valandų ar dienų trukusi pažintis paprastai baigiasi audringu, neįpareigojančiu seksu. Imdami pavyzdį iš filmų herojų, jaunuoliai gali labai skaudžiai nusivilti. Tokiems nuotykių ieškotojams vėliau tenka skausmingai lyginti esamąją su buvusiosiomis bei prarandamas pirmosios povestuvinės nakties intymumo džiaugsmas. Susilaikyti nuo sekso draugystės metu ne visiems gali būti lengva (vaikinai savo seksualinę energiją laikotarpyje iki santuokos gali nukreipti ypač daug sportuodami), tačiau kantrybės vaisiai bus tikrai saldūs.

       

 

                                                 Baimė „nespėti į traukinį“

 

         Artėjant prie 30 metų ribos, daugelis netekėjusių merginų(o kartais ir nevedusių vaikinų) pradeda bijoti, kad gali taip ir nesutikti savo idealaus gyvenimo draugo.

         Šios baimės jokiu būdu negalima įsileisti. Susirūpinęs ir nervingas žmogus tikrai nebus patrauklus aplinkiniams. Ypač šis pavojus gręsia tiems, kurie neseniai jau buvo išgyvenę nelaimingą meilę arba santuoką. Desperatiškas noras kuo greičiau ištekėti(vesti) greitai gali baigtis santuoka su visiškai netinkamu žmogumi. Tokiu atveju, žymiai geriau gyventi vienai(vienam). Jokiu būdu negalima sakyti: „bus geras ir toks(tokia),- tai tiesus kelias į santuoką be meilės.

        Ką daryti, kai būsimasis sutuoktinis užtrunka? Visų pirma, galima pamąstyti- kodėl viskas taip vyksta. Galbūt kažką reikia keisti savo charakteryje ar išvaizdoje? Galbūt reikia dažniau išeiti iš namų?

       Dažniausiai nuo baimės „nespėti į traukinį“ kenčia merginos. Ką gi joms patarti? Pagal mokslininkų atliktų tyrimų rezultatus, susipažindamas su moterim, vyras visų pirma atkreipia dėmesį į išvaizdą. Gera moters išvaizda- tai daugiau nei 50% jos sėkmės! Jau po to prasideda bendravimas ir tampa svarbios charakterio savybės ir išsilavinimas.

       Moters žavesys visų pirma slypi jos moteriškume ir elegancijoje. Normalaus vyro tikrai netrauks arogantiška, vyriškai apsirengusi, grubių manierų, netvarkinga, nutukusi moteris. Taip pat, pernelyg iššaukianti ir pernelyg seksuali išvaizda pritrauks tik lengvabūdžius vyrus. Tereikia tiek nedaug, kad moteris taptų kiekvieno vyro svajone- aukštakulnių batelių, elegantiškos suknelės ar sijono, skoningo makiažo, manikiūro ir šukuosenos, tiesios laikysenos, paslaptingumo ir pasitikėjimo savimi. Žinoma, ne visi žmonės sugeba patys gražiai susitvarkyti savo išvaizdą. Tuomet būtų labai naudinga kreiptis į profesionalus stilistus. Jie puikiai supranta kaip paslėpti trūkumus ir išryškinti privalumus. Į jų paslaugas investuoti pinigai tikrai su kaupu atsipirks.

         Apaštalas Petras savo 1 laiške apibūdina moterį kaip trapų indą, su kuriuo reikia elgtis labai atsargiai ir švelniai. Tačiau mūsų dienomis jos vis dažniau stoja į vyrų vietą, nori būti stipriomis bei nepriklausomomis, tačiau, eidamos prieš savo prigimtį, tik kenčia. Moteris turi jausti savo vertę ir nedalinti savęs kaip pigios prekės, bet taip pat turi leisti vyrui jos siekti. Būtent jam skirta stengtis užkariauti jos meilę, globoti ir rūpintis.

         Ilgai negalintiems sukurti šeimos žmonėms reikėtų kuo daugiau užsiimti įvairia veikla, siekti karjeros, sportuoti, keliauti, džiaugtis gyvenimo teikiamais malonumais. Laimingas bei įdomus pašnekovas visuomet trauks kitų dėmesį, nuolat plėsis jo draugų ratas. Neilgai trukus būtinai atsiras koks puikus žmogus, kuris pasiūlys savo meilę. Vienas žymus pamokslininkas yra pasakęs: „Tai, kas antgamtiška, ateina ten, kur yra natūralus, žemiškas pagrindas“.

 

                                                    Tėvų šeimos modelio reikšmė

 

       Renkantis sutuoktinį, ypatingą dėmesį būtina atkreipti į tėvų šeimų modelius. Tėvų tarpusavio santykių principai labai giliai įsirėžia į vaikų pasąmonę ir reikia didelių pastangų bei laiko, norint kažką juose pakeisti.

       Šventajame Rašte Pradžios knygos 12 ir 26 skyriuose mes matome, kaip tėvų klaidas beveik identiškai kartoja vaikai: „Kilus badui toje šalyje, Abramas nuvyko pagyventi į Egiptą, nes šalyje buvo didelis badas. Jiems priartėjus prie Egipto, jis tarė savo žmonai Sarajai: „Aš žinau, kad tu esi graži moteris ir tave pamatę egiptiečiai sakys: ‚Ši yra jo žmona‘. Tada jie užmuš mane, o tave pasilaikys. Sakyk, jog esi mano sesuo, kad man gerai būtų dėl tavęs ir išlikčiau gyvas tavo dėka(Pr12.10-13)“. „Izaokas pasiliko Geraroje. Tos vietos vyrams, teiraujantis apie jo žmoną, jis sakė: ‚Ji mano sesuo‘, nes bijojo sakyti: ‚Ji mano žmona‘, kad tos vietos vyrai neužmuštų jo dėl Rebekos, nes ji buvo graži(Pr 26.6-7).“

         Kaip matome, Abraomas nuolat bijojo prarasti savo gražuolę žmoną ir šioje srityje nepasitikėjo savo Dievu. Lygiai tą pačią baimę bei nepasitikėjimą paveldėjo ir jo sūnus Izaokas.

         Per ištisus tūkstantmečius nedaug kas ir pasikeitė,su tomis pačiomis problemomis susiduriame ir šiandien. Jei tėvai mokėjo mylėti, gerbti ir branginti vienas kitą, vaikai atsineš šias savybes ir į savo šeimas. Jei tėvų tarpusavio santykiuose vyravo šaltis bei abejingumas, vaikams bus nelengva išreikšti jausmus savo būsimiems sutuoktiniams. Jei tėvai nemokėjo elgtis su pinigais, vargu ar ir vaikai mokės. Jei mergaitė augo be tėvo, ji stengsis kuo greičiau ištekėti, bendravime su vyrais jausis nepilnavertė, nesaugi, kompleksuota. Jei berniukas augo be tėvo, jam gali trūkti ryžtingumo bei  pasitikėjimo, gali būti sunku rūpintis savo būsima žmona, nes mamos pavyzdyje matė stiprią moterį, kuri pati savimi pasirūpina. Augusiems be mamų ir berniukams ir mergaitėms trūks švelnumo bei globėjiškumo ir t. t.

        Visų pirma, reikėtų gerai išsiaiškinti savo tėvų santuokos problemas. Berniukas paprastai kopijuoja savo tėvą, o mergaitė- motiną. Vaikinui teks daug dirbti su savimi, kad pavyktų išgyvendinti iš savo charakterio blogąsias iš tėvo paveldėtas savybes. Merginai teks įdėti daug pastangų naikinant neigiamas savo motinos savybes. Taip pat iškyla dar vienas pavojus: merginos dažnai pačios to nenorėdamos, išsirenka vyrą, panašų į savo tėvą, o vaikinai- žmoną, panašią į savo motiną. Gerai, jei tėvų pavyzdžiai buvo puikūs. Jei ne- teks melstis ir budėti. Įsigilinus į savo tėvų šeimos modelio problemas ir įdėjus daug pastangų, įmanoma blogąsias paveldėjimo „programas“ bent dalinai ištrinti. Žinoma, norint nebekartoti tėvų klaidų, visų pirma būtina jiems nuoširdžiai atleisti ir nebesmerkti už jų netinkamus pasirinkimus ir auklėjimo metodus.

            Labai svarbu atsižvelgti į tai, kas buvo būsimojo sutuoktinio tėvų santuokos lyderis. Jei vaikino tėvų šeimoje vadovavo moteris, greičiausiai savo būsimoje šeimoje jis taip pat leis vadovauti žmonai. Tačiau jei jo tėvų santuokoje vadovavo vyras, jis visomis jėgomis stengsis pritaikyti tą patį modelį ir savo šeimoje. Gerai išanalizuoti visus tėvų santuokų pliusus ir minusus yra tiesiog būtina. Tuomet bus galima žymiai lengviau spręsti ateities tarpusavio santykių problemas.

        Pasitelkime pavyzdžių iš realaus gyvenimo(šios istorijos yra tikros, pakeisti tik vardai ir kai kurios neesminės aplinkybės).:

       

     Pvz 1: 

        Visi aplinkiniai gėrisi darnia Pauliaus ir Anos šeima. Jie turi tris nuostabius vaikus ir be galo myli vienas kitą. Tačiau kur gi jų laimės priežastis?

       Paulius augo puikioje krikščioniškoje šeimoje. Jo tėvas išmintingai vadovavo šeimai, mylėjo savo žmoną ir vaikus.

       Anos tėvai nuolat nesutardavo. Tėvas mėgdavo išgerti, o motina dėl to nuolat burnodavo. Galop jis pradėjo važinėti į užsienį, kad uždirbtų daugiau pinigų šeimos reikmėms, ir namie būdavo retai. Dukra jo beveik nematydavo.

       Pradėjusi mokytis universitete, Ana sutiko Paulių. Jai be galo patiko šis ramus ir protingas jaunuolis. Jam taip pat patiko emocinga ir trapi gražuolė. Neilgai padraugavę, jie sukūrė šeimą.

Deja, pirmieji santuokos metai nebuvo lengvi. Ana patyrė du persileidimus, tapo irzli, dėl menkniekių užsipuldavo vyrą. Tačiau Paulius išlikdavo ramus ir nekreipdavo dėmesio į jos isterijos priepuolius. Jis ją pasisodindavo ir sakydavo: „Mieloji, tau tikrai pasiseks ir mes turėsime vaikų. Aš myliu tave ir suprantu ką išgyveni. Kartu mes įveiksime šias problemas.“

       Po truputį Ana darėsi vis ramesnė. Po metų ji vėl pastojo ir pagimdė sveiką mergaitę. Ji vis labiau mylėjo ir vertino savo vyrą.

     Pvz 2:  

       Mykolo tėvai niekada nemylėjo vienas kito, gyveno kartu tik dėl vaikų. Tačiau tėvas atsakingai rūpinosi šeima, mylėjo vaikus. Mykolas augo užsisklendęs savyje, mėgo knygas.

       Inetos tėvas paliko mamą dėl kitos moters, kai mergaitei tebuvo penki metukai. Mamai tai buvo tikras smūgis. Ištisus metus ji tik verkė. Vėliau ji pabandė susirasti kitą vyrą, bet jai nesisekė- draugystės vis nutrūkdavo. Tik po aštuonių metų mama ištekėjo antrą kartą, bet antrasis vyras ja tik naudojosi. Laimei Ineta turėjo puikią draugę, kuri gyveno kaimynystėje ir galėjo bet kada paguosti. Ši ir supažindino ją su Mykolu- tvarkingu ir ramiu jaunuoliu. Taip užsimezgė trumpa draugystė, o neužilgo ir vestuvės. Praėjus vos mėnesiui po vedybų, Ineta pradėjo jausti nepasitenkinimą savo vyru. Jis buvo jai geras, neturėjo jokių žalingų įpročių, tačiau kažkodėl niekada nesakė, kad ją myli, nenorėjo išeiti kartu pasivaikščioti, nemokėjo išreikšti jausmų. Ineta pasidarė irzli. Apimta pykčio, ji vis norėdavo išsiaiškinti, kodėl vyras nerodo jai dėmesio. Kartais jai pavykdavo ištraukti iš jo lūpų meilės žodžius, bet po kurio laiko jis vėl užsisklęsdavo. Ilgainiui konfliktai tapo vis dažnesni. Po penkerių santuokos metų jie nusprendė išsiskirti.

      Sunku tikėtis laimingos santuokos, jei abu sutuoktiniai būna kilę iš problematiškų šeimų. Tik labai stipri meilė, nuolankumas ir savo problemų supratimas gali padėti tokiai porai sukurti harmoningus tarpusavio santykius. Stipriai vaikystėje sužaloti žmonės būtinai turi susituokti su kilusiais iš puikių, sveikų šeimų žmonėmis, turinčiais pakankamai jėgų tarnauti šias žaizdas gydant. Kaip matome, Paulius užaugo mylimas ir matydamas šalia mylinčius žmones. Jam buvo lengva pakelti žmonos kampuotą charakterį ir spręsti iškilusias problemas. Tačiau Mykolui sekėsi kur kas prasčiau. Augusiai be tėvo jo žmonai reikėjo ypatingos šilumos ir dėmesio jau nuo pirmųjų santuokos minučių, tačiau jis galvojo, kad geri tarpusavio santykiai susiklostys savaime- juk jis negeria, nerūko, nesvetimauja, uždirba pinigus. Inetai, kaip ir Anai, reikėjo komunikabilaus, sugebančio mylėti, švelnaus, dėmesingo partnerio. Mykolo uždarumas niekaip negalėjo atsakyti į jos poreikius. Jam taip pat žymiai labiau būtų tikusi besiimanti iniciatyvos, rūpestinga, jausminga moteris.

       

 

                                                        

                                      Skirtingų religijų atstovų santuokos galimybės

 

        Tik paviršutiniškai savo religijas praktikuojančių sutuoktinių pora nesusidurs su didelėmis problemomis. Taip pat nebus didelių problemų, jei vienas iš sutuoktinių savo tikėjime yra labai uolus, o kitas tiki tik „tradiciškai“(daugiau dėl žmonių akių) ir apie savo religiją daug neišmano. Tokiais atvejais „silpnesnis“ paprastai pasiduoda „stipresniojo“ įtakai. Labai dažnai „tradiciškai“ tikinčios krikščionės išteka už  musulmonų ir neužilgo atsiverčia į Islamą. Taip pat, nemažai stiprių krikščionių moterų savo atsidavimu bei nepriekaištingu elgesiu nesunkiai laimi Kristui savo laisvamanius vyrus.

       Daugelis pasaulio religijų turi bendrų bruožų ir sąlyčio taškų, pabrėžia meilę bei pagarbą savo artimam žmogui. Tačiau mokslininkų tyrimai rodo, kad aktyviai praktikuojančių savo religijas žmonių santuokos retai būna sėkmingos. Jiems būna nelengva susitarti kaip auklėti vaikus, kokią tikinčiųjų bendruomenę lankyti ir t.t.

        Ypač nuo kitų religijų skiriasi krikščionybė. Daugelyje kitų religijų geresnio pomirtinio gyvenimo nusipelnoma savo geru ir teisingu gyvenimo būdu. Tuo tarpu, krikščionybėje teisumas prieš Dievą ir amžinasis gyvenimas įgyjamas tikėjimu, o geri darbai atliekami tik iš dėkingumo bei meilės savo Gelbėtojui. Jėzus įvardija save kaip vienintelį kelią pas Dievą. Islamas ir krikščionybė turi bendras šaknis ir kai kuriuos bendrus bruožus, tačiau jų požiūris į nuodėmę, teisumą bei artinimąsi prie Dievo iš esmės skiriasi.

      Jei abu sutuoktiniai pasižymi tolerantiškumu ir leidžia vienas kitam laisvai praktikuoti savo tikėjimus, bei mokyti savo tiesų vaikus, krikščionio(nės) ir kitatikės(kio) santuoka yra įmanoma, tačiau tai gana sunkus ir daug kantrybės bei aukų reikalaujantis kelias. Senąjame Testamente mes randame daug istorijų, kaip Izraelio vadovai vesdavo kitatautes ir po to turėdavo daugybę problemų. Tautos išlaisvintoją Samsoną pražudė būtent meilė merginai iš svetimos šalies. Ji išviliojo iš jo jo jėgos paslaptį ir perdavė ją priešams. Krikščionis turi būti ypač stiprus savo tikėjime, kad, neišduodamas savo principų, galėtų gyventi su kitos religijos atstove.

 

                                Skirtingų krikščioniškų konfesijų atstovų santuokos galimybės

 

       Skirtingų krikščioniškų konfesijų atstovų santuoka gali būti sėkminga. Tikra meilė Kristui bei pagarba vienas kito nuomonei bei laisvei gali padėti nesunkiai išspręsti iškilusias problemas.

       Visoms konfesijoms svarbiausias autoritetas yra Šventasis Raštas, ir jos sutaria dėl pagrindinių tikėjimo tiesų: Dievo trejybės, maldos, išgelbėjimo per atgimimą iš aukšto, vandens krikšto, Kristaus įsakymų laikymosi. Didžiąja dalimi skiriasi jų pamaldų atlikimo forma bei kai kurių Rašto vietų aiškinimas.

       Remiantis laisvąja enciklopedija Wikipedia, krikščioniškoms konfesijoms mes priskiriame anglikonų, katalikų, protestantų(su įvairiomis jų atšakomis), rytų ortodoksų ir stačiatikių bažnyčias. Įvairūs judėjimai ir organizacijos, kurios nesivadovauja Biblija kaip aukščiausiu autoritetu, bet gyvena pagal savo įkūrėjų sukurtus nuostatus(pvz. Mormonai, Jehovos liudytojai), negali būti priskiriami krikščioniškoms konfesijoms.

       Šeimoje iškilę tarpkonfesiniai  nesutarimai turėtų būti sprendžiami geranoriškai bendraujant ir gerbiant vienas kito nuomonę. Pvz. Katalikės ir baptisto santuokoje gali nesutapti nuomonės dėl vaikų krikšto, kadangi katalikai pasisako už mažo vaiko krikštą, o baptistai pabrėžia , kad krikštytis gali tik suvokęs savo tikėjimą žmogus. Šiuo atveju, jei žmona po pokalbio nuspręs krikštyti vaiką pagal katalikiškas tradicijas, vyras neturėtų tam prieštarauti,- krikšto vanduo tikrai nepakenks atžalai, o po keleto metų jis galės pastarajam paaiškinti apie kitokio krikšto galimybę. Pvz. Adventisto ir sekmininkės santuokoje gali kilti nesutarimų dėl valgio bei nedarbo šeštadieniais. Adventistai kategoriškai nevalgo kiaulienos, o sekmininkai į šiuos dalykus žiūri žymiai liberaliau. Šiuo atveju, gamindama maistą šeimai, žmona turėtų atsižvelgti į vyro norus ir negaminti jam ir vaikams kiaulienos patiekalų.

       Vaikai turi turėti galimybę susipažinti su kiekvieno iš tėvų tikėjimo ypatumais. Užaugę jie galės patys nuspręsti kuriai konfesijai priklausyti. Iki pilnametystės jie gali lankytis ir tėvo, ir motinos bendruomenėse.

       Reikia pažymėti, jog nors krikščioniškoje šeimoje vadovauja vyras, jis jokiu būdu negali versti žmonos eiti į jo pasirinktą bažnyčią. Kilus nesusipratimams dėl konfesinių skirtumų, geriausia vadovautis apaštalo Pauliaus žodžiais: „Silpno tikėjimo žmogų priimkite, bet venkite ginčų dėl skirtingų nuomoniųKuris valgo, teneniekina nevalgančio, o kuris nevalgo, teneteisia valgančio, nes Dievas jį priėmė(Rom14.1-3)“

 

                                           Tos pačios lyties asmenų santuokos galimybės

 

         Krikščionybė kategoriškai atmeta tos pačios lyties asmenų santuokos galimybę. Deja, kai kurios bažnyčios dėl neaiškių motyvų laimina tokias poras, tačiau Šventasis Raštas tam akivaizdžiai prieštarauja. Kunigų knygos 18 sk. 22 eil. mes skaitome: „Nesigulk su vyru kaip su moterim, nes tai- pasibjaurėjimas.“ Apaštalas Paulius laiške romiečiams 1 sk. 26-28 eil. rašo: „Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą.“

         Kaip matome, Raštas tokius santykius vadina pasibjaurėjimu, ištvirkavimu bei paklydimu.

Gamtoje niekur nepamatysime, kad poras sudarytų tos pačios lyties atstovai. Gamta sukūrė žinduoliams tik dviejų tipų lyties organus ir tik jų sąveikos dėka gali gimti palikuonys. Jei daugumą santuokų sudarytų tos pačios lyties asmenys, žmonija paprasčiausiai išnyktų.

        Deja, kai kurios valstybės neseniai net pradėjo leisti homoseksualioms bei heteroseksualioms poroms įsivaikinti vaikus. Tai- didžiulė klaida. Toks vaikas greičiausiai paseks savo „tėvų“ pavyzdžiu bei tik papildys daugintis nesugebančių žmonių gretas.                                   

 

                                                       Du santuokos etapai

 

                                                       Atsiskyrimas nuo tėvų                                               

 

         Pamatinius krikščioniškos šeimos kūrimo principus mes atrandame šioje Šventojo Rašto eilutėje:

        „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu( Pr 2. 24 ).“

         Kaip matome, ji kalba apie du etapus- atsiskyrimą nuo tėvų bei susijungimą.

         Pirmiausia aptarkime pirmąjį etapą. Kurdami šeimą, sutuoktiniai būtinai turi atsiskirti nuo tėvų. Vaikui sukūrus šeimą, tėvai praranda į jį visas teises. Jie tegali tik patarti, bet jokiu būdu ne nurodyti ar kontroliuoti.

        Visų pirma, jauna šeima turi atsiskirti nuo tėvų fiziškai. Neturint savo būsto, geriau yra pasispausti finansiškai ir jį išsinuomoti, tačiau jokiu būdu negyventi po vienu stogu su tėvais. Jauna šeima jau nuo pat pradžių privalo turėti savo privačią teritoriją. Tėvai gali būti tik svečiais, bet ne šeimininkais savo susituokusių vaikų namuose.

        Ypač svarbi fizinio atsiskyrimo nuo tėvų dalis yra finansinė nepriklausomybė. Naujai iškepti sutuoktiniai turi stengtis patys spręsti savo finansines problemas ir į gimdytojus kreiptis pagalbos tik kraštutiniais atvejais. Jei sukūrę šeimą vaikai patys neužsidirbs pakankamai pinigų ir finansiškai bus nuolat priklausomi nuo tėvų, pastarieji lengvai galės juos kontroliuoti visose sferose, o tai gali būti labai pavojinga.

         Kita atsiskyrimo sfera- emocinė. Nuo seno dažniausiai nesutarimai kyla tarp anytos ir marčios. Motinos ne visuomet būna patenkintos kaip jų sūnumis rūpinasi žmonos. Ypač- jei tas sūnus vienturtis. Jos pradeda arba mokyti marčias kaip būti gera žmona, arba nuteikinėja prieš jas sūnus. Tokiu atveju vyras turėtų uždrausti savo motinai žeminti žmonos orumą. Jauna šeima savo tarpusavio santykius turi spręsti pati ir nepasiduoti tėvų kontrolei. Tėvai turi aiškiai suprasti, kad jie teturi tik patariamąjį balsą.

        Taip pat sutuoktiniams nereikėtų skųstis tėvams vienas kitu. Kartais yra naudinga paprašyti tėvų patarimo vienu ar kitu šeimos klausimu, tačiau bet kokie sutuoktinio apkalbėjimai tik blogins situaciją. Žymiai geriau yra išsakyti savo šeimos problemas psichologui ar bažnyčios ganytojui, bet jokiu būdu ne tėvams. Dažnai pastarųjų pagalba būna gana šališka- juk skriaudžiamas jų mylimas vaikas.

       Kilus konfliktams, vyras turi padaryti viską, kad apsaugotų žmoną ir nuo savo, ir nuo jos tėvų blogos įtakos. Jis atsako už ramybę šeimoje. Deja, kartais gali tekti griebtis net kraštutinių priemonių ir kuriam laikui visiškai nutraukti bendravimą su norinčiais kontroliuoti gimdytojais. Pamatę rimtus vyro ketinimus, pastarieji greitai pripažins savo klaidas ir paleis savo atžalas į laisvę.

Žymiai geriau yra kuriam laikui prarasti jų palankumą, bet išsaugoti savo šeimos ramybę. Gerbti ir rūpintis savo tėvais privalo kiekvienas krikščionis, tačiau tai nereiškia, kad reikia pasiduoti jų kontrolei ir toleruoti jų kišimąsi į naujai susikūrusios šeimos reikalus.

        

                                                          Susijungimas į vieną kūną

 

         Pradžioje mūsų skaitytoje rašto eilutėje esantis hebrajiškas žodis „susijungs“ rusiškoje Biblijoje yra verčiamas „prisiklijuos“, o angliškoje- „susivienys“. Vienas žymus Rašto tyrinėtojas sako, kad šis hebrajiškas žodis labai tiktų nusakyti dviejų metalo gabalų suvirinimo procesą. Teisingai atlikus šį darbą, nebeįmanoma jų atplėšti vieną nuo kito.

         Remiantis šiuo palyginimu, krikščioniška santuoka turėtų būti ypatinga vienybe, visišku pasitikėjimu, ištikimybe, pagarba bei meile grįsta neišardoma sąjunga visam gyvenimui. Ji turėtų maksimaliai užtikrinti saugumą abiems pusėms.

         Daugelis pamokslininkų ir teologų teigia, kad šis susijungimas įvyksta  tuomet, kai pora sutuoktuvių apeigų bažnyčioje metu visų akivaizdoje pasižada vienas kitam amžiną ištikimybę, o po to pirmą kartą suartėja lytiškai, ir tai yra teisinga. Tačiau naivu būtų manyti, kad pilnas „susivirinimas“ ir vienybė visose sferose gali atsirasti per vieną parą. Tam reikalingas tam tikras laikas, kuomet yra mokomasi bendrauti bei atsakyti į pagrindinius sutuoktinio fizinius ir emocinius poreikius, mokomasi bendradarbiauti dvasinėje plotmėje, mokomasi visame kame pilnai pasitikėti vienas kitu susiduriant su įvairiais gyvenimo iššūkiais. Žinoma, tam prireiks abipusių pastangų bei noro keistis. Santuoka- tai dviejų labai skirtingų asmenybių sąjunga ir jų susiderinimas neįvyksta greitai.. Kiekvienas žmogus turi savų problemų ir silpnybių, o santuokoje jos dar labiau atsiskleidžia, todėl abiejų pusių pareiga yra ne smerkti, bet kantriai padėti vienas kitam jas įveikti. Lygiai taip pat abipusė pagalba reikalinga įvairiems sugebėjimams ir dovanoms atrasti, pilnai atskleisti bei panaudoti šeimos ir aplinkinių labui.

           Šiame etape neišvengsime klaidų ir įskaudinimų, todėl abu sutuoktiniai turi būti pasiruošę drąsiai pripažinti savo klaidas bei įprasti greitai atleisti vienas kitam, eiti į kompromisus. Atleisti partnerio nusižengimą- reiškia visiems laikams jį užmiršti ir niekada nebeprisiminti. Žinoma, daug lengviau tai padaryti, kai pastarasis pats atsiprašo ir gailisi, tačiau geriausia būtų atleisti dar iki to. Jei nuoskauda didelė, reikėtų visų pirma ją išsakyti Dievui ir prašyti Jo pagalbos atleidimui ir santykių atstatymui.  Jau po to galima ramiai pasikalbėti su partneriu apie tai, kas jo elgesyje mus įskaudino. Tik vienai pusei nuoširdžiai atsiprašant ir pripažįstant klaidą, o kitai nuoširdžiai atleidžiant, įmanoma ištrinti nuoskaudą, atstatyti buvusį artumą ir eiti pirmyn. Jokiu būdu negalima sakyti: „Nieko tokio“. Prašantysis atleidimo privalo aiškiai jį gauti. Iš tiesų atleidęs žmogus norės linkėti savo buvusiam kaltininkui tik gero.

          Nenorėdami atleisti, žmonės kenkia patys sau. Pagal Kristaus mokymą, jei mes neatleidžiame kitiems, Dievas negali atleisti ir mūsų nuodėmių. Jis negali lieti savo malonės į uždarytą ir pilną pykčio širdį. Neapykantos pilnas žmogus niekada nebus laimingas. Delsimas atleisti- tai viso savo gyvenimo griovimas.

         Santuoka- tai tarsi žemdirbio laukas. Jei jis nuolat jį prižiūri- laisto, tręšia, neleidžia veistis piktžolėms bei kenkėjams, derlius visuomet bus geras. Tik abipusių pastangų ir darbo dėka santuoka klestės ir bus tvirta. Tik puoselėjant minkštą širdį, aukojantis vienas dėl kito bei laiku išraunant nuoskaudų piktžoles, įmanoma pasiekti tikrą vienybę. Šiame kelyje kiekvienai porai teks nuolat kovoti su išdidumu ir savanaudiškumu. Norint išlaikyti gerus tarpusavio santykius, dažnai teks atsisakyti savo ambicijų ir nusileisti partneriui. Krikščionis turi nuolat ieškoti ne savo, bet artimo naudos. Žinoma, dažniau teks nusileisti vyrui, nes jis yra emociškai stipresnis ir stabilesnis. Jam lengviau pamatyti- kada ginčas nuėjo per toli ir kada sustoti. Stiprus ir išmintingas žmogus nusileis net tikrai žinodamas esąs teisus. Jis supras, kad įrodydamas savo tiesą nieko gero tuo nepasieks. Juk jei nė vienas nebus linkęs nusileisti, santykiai greitai pateks į aklavietę.

          Kartais teisios gali būti abi pusės. Štai kokią istoriją papasakojo vienas pamokslininkas:

         „Viena moteris ramiai tvarkėsi virtuvėje ir laukė sugrįžtant savo vyro. Pro langą ji matė kaip netoliese gyvenantis kaimynas su sodininko žirklėmis karpo savo gyvatvorę. Paruošusi valgį, ji nuėjo į svetainę pasižiūrėti savo mėgstamos televizijos laidos. Per tą laiką kaimynas nusprendė nebevargti su žirklėmis ir, nuėjęs pas draugą, pasiskolino elektrinę genėjimo mašiną. Su pastarąja jis greitai užbaigė savo darbą.

         Grįždamas iš darbo moters vyras matė kaip darbštuolis kaimynas genėja paskutinius vejos metrus. Įvirtęs pro duris jis tarė: „Ar matei, žmonele, kaimynas dailina savo gyvatvorę su elektrine mašina,- gal ir mums tokią nusipirkti?“ Žmona atsakė: „Tu gal grįžai išgėręs?- Tas kaimynas vargo su paprastomis žirklėmis“. Žinoma, vyras supyko: „Aš tikrai negėriau nė lašo ir tikrai mačiau, kaip jis pjovė su mašina“. Tuomet žmona taip pat susierzino: „Galiu galvą guldyti, jog mačiau jį karpant su žirklėmis“. Taip ginčas tiek įsismarkavo, kad prasidėjo abipusiai įžeidinėjimai, po kurių savitvardą praradusi moteris išbėgo laukan  ir nušoko nuo skardžio“.   

         Gyvenime panašių atvejų pasitaiko gana dažnai. Šiam vyrui buvo tikrai nelengva nusileisti, nes jis iš tiesų buvo teisus. Tačiau, kad laiku užgesintų beįsiplieskiančią ugnį, jis turėjo paminti visą savo vyrišką išdidumą, numirti savo ambicijoms bei leisti žmonai pasilikti prie savo nuomonės. Žinoma, kai sutuoktinių nuomonės išsiskiria priimant esminius, galinčius įtakoti visą šeimą, sprendimus, vyras jokiu būdu neprivalo nusileisti savo gyvenimo draugei, tačiau kasdieninio gyvenimo smulkmenose jis turi būti kantrus ir tolerantiškas.

          Vienybė santuokoje labai priklauso nuo poros sugebėjimo suprasti ir išklausyti vienas kitą bendravime. Dažnai žodžiai ne visuomet tiksliai atspindi tai, kas iš tiesų yra žmogaus širdyje. Dažnai pykčio ir susierzinimo priežastis būna ne tiek sutuoktinio elgesys, kiek nesėkmės darbe, neįgyvendinti troškimai, neatsakyti emociniai bei fiziniai poreikiai ir kiti dalykai. Kasdieniniam bendravime dėmesingas sutuoktinis visuomet stengsis įsijausti į savo gyvenimo draugo vidinį pasaulį ir tikruosius žodžių bei elgesio motyvus, nesmerks, bet padės išspręsti iškilusias problemas. Atviras ir nuoširdus bendravimas yra gyvybiškai reikalingas kiekvienai porai. Sutuoktinių bendravimo laiko neturi teisės pavogti nei televizorius, nei darbas, nei vaikai.   

         Tapdami vienu kūnu sutuoktiniai jokiu būdu nepraranda savo tapatumo ir savitos asmenybės gerųjų charakterio bruožų. Jie tik įpranta tolerantiškai priimti vienas kitą tokį, koks jis yra, ir ilgainiui išgyvendina tik bloguosius charakterio bruožus bei įpročius. Meilė ir tolerancija yra būtinai reikalingos, kad jie galėtų be jokios baimės pilnai vienas kitam atsiverti. Tapdami vienu kūnu, sutuoktiniai iš tiesų tampa geriausiais visas vienas kito paslaptis žinančiais bei saugojančiais  draugais. Tokie draugai bus visuomet sąžiningi prieš vienas kitą ir drąsiai dalinsis visais savo rūpesčiais bei išgyvenimais. Sunku tikėtis darnios santuokos, jei vienas yra nuolat priverstas kažką slėpti nuo kito, bijodamas, jog šis dėl to supyks ir kaltins. Sutuoktiniai turi visokeriopai padėti vienas kitam įgyvendinti savo svajones, troškimus bei pašaukimą net jei tai kartais pareikalauja tam tikrų aukų. Pvz. Jei žmona pajunta nenumaldomą troškimą mesti nemėgstamą darbą ir pradėti lankyti kursus, kad galėtų užsiimti tuo, kas jai iš tiesų patinka, vyrui gali tekti dažniau pabūti su vaikais bei atsisakyti kai kurių numatytų pirkinių bei malonumų, tačiau taip pasiaukodamas jis žengs didelį žingsnį abipusio suartėjimo ir vienybės link.

          Vaikystės ar paauglystės metu sužalotos žmonių sielos tik santuokoje savo partnerio meilės ir kantrybės dėka gali būti išgydytos. Šiuo metu visame pasaulyje žinoma amerikiečių pamokslininkė ir labdaros misijų vadovė Joyce Meyer vaikystėje buvo prievartauta savo tėvo ir augo kentėdama nuo nepilnavertiškumo jausmo, bet, ištekėjusi už sveikoje šeimoje augusio puikaus ją mylinčio ir palaikančio vyro, ji neužilgo sugebėjo atleisti savo skriaudėjui bei ilgainiui tapo savimi pasitikinčia, drąsia, pilna išminties moterimi. Daugelis šiuo metu stebisi jos transformacija ir sugebėjimais pamokslauti minioms, bet dėl to ji nuolat dėkoja Kristui ir savo nuostabiąjam vyrui.

          „Susivirinimas“ turi įvykti ir dvasinėje, ir emocinėje, ir fizinėje sferoje, ir tik nuo mūsų pačių pastangų priklauso, kaip anksti mes galėsime pradėti džiaugtis tokios vienybės teikiamais privalumais. Iš tiesų susivienijusių sutuoktinių nebegalės išskirti jokios aplinkybės ar pagundymai. Jei skauda vienam, būtinai skaudės ir kitam. Jei džiaugiasi vienas, džiaugsis ir kitas. Jie tarsi tos gulbės negalės gyventi vienas be kito, sunkiai pakels ilgesnį išsiskyrimą. Tokios santuokos nebeįmanoma išardyti.

           Deja, kai kurios poros dėl savo širdies kietumo, nenoro keistis bei atleisti taip niekada ir netampa vienu kūnu. Jie gali turėti seksą, gyventi kartu, susilaukti vaikų, bet tikro intymumo, saugumo ir artumo niekada taip ir nepasieks. Tikra vienybė įmanoma tik abipusių pastangų ir pasiaukojimo dėka.                                                     

                                    

                                           Krikščioniškos šeimos kūrimo pagrindai

 

                                                           Teisingi prioritetai                                        

 

          Šeimos tvirtumas labai priklauso nuo teisingų prioritetų. Daugelis žymių Dievo tarnų, vadovaudamiesi Šventuoju Raštu ir savo gyvenimiška patirtimi, mūsų pagrindines gyvenimo sferas pagal svarbą grupuoja taip:

          1. Malda, Dievo valios bei Žodžio vykdymas, bažnyčios susirinkimų lankymas.

          2. Buvimas su šeima, tarnavimas savo artimiesiems.

          3. Darbas.

          4. Dalyvavimas savo krikščioniškos bendruomenės veikloje.

          5. Laisvalaikis, skirtas savo pomėgiams.

        

        Kaip matome, šeimai skiriama labai svarbi vieta. Aukščiau už ją stovi tik sąžinės ramybė ir paklusnumas, bei meilė Dievui. Jokie asmeniniai pomėgiai, darbai, veikla savo krikščioniškoje bendruomenėje, negali atimti laiko, skirto jai. Jei prarasime darbą, galime susirasti kitą, tačiau, jei prarasime ryšį su šeima, prarasime ramybę ir gyvenimo džiaugsmą.

       Lygiai taip pat krikščionis turėtų pasipriešinti ir savo tėvams, ir sutuoktiniui, ir darbdaviui, jei kuris iš jų neleidžia melstis, verčia meluoti, vogti ar atsižadėti Kristaus. Teisumas prieš Dievą ir išgelbėjimo malonė yra pats aukščiausias prioritetas. Galime prarasti ir darbą, ir artimuosius, tačiau jokiu būdu negalime prarasti ryšio su Dievu, išgelbėjimo ir amžinojo gyvenimo.

       Lankytis bažnyčios susirinkimuose ir namų grupėse yra labai svarbu kiekvienam Kristaus mokiniui, tačiau kai kuriems žmonėms kartais gali tekti kai kuriuos susirinkimus praleisti dėl slenkančio darbo grafiko. Jei tai vyksta nedažnai, didelės bėdos tame nėra- juk šeima turi būti viskuo aprūpinta. Tačiau žinoma, jei turimas darbas atima daugumą sekmadienių ir nebeįmanoma kartu su šeima nueiti į Dievo namus, geriau susirasti kitą. Puiku yra turėti galimybę kiekvieną šeštadienį ar sekmadienį pailsėti bei pasidžiaugti savo ir Dievo namiškių draugija, pagarbinti savo Kūrėją.

        Laisvalaikio pomėgiams mes skiriame paskutinę vietą. Būtų keista, jei tikras krikščionis iškeistų sekmadieninį susirinkimą arba talką bažnyčioje į krepšinio rungtynes arba žvejybą.

         

       

       

           

                                                         Kristus- vyras- žmona

 

       Kad valstybė būtų stipri bei gyvybinga, ir prezidentas, ir vyriausybės vadovas, ir ministrai, ir kiti valstybės tarnautojai turi gerai vykdyti savo pareigas. Kad eismas keliuose būtų saugus, kiekvienas eismo dalyvis turi laikytis nustatytų taisyklių. Norint, kad gerai funkcionuotų šeima, būtina laikytis šeimos institucijos Įkūrėjo nustatytų taisyklių, kurias randame Biblijoje.

       Visų pirma, kiekvienai socialinei grupei yra būtinai reikalingas lyderis, kuris galėtų tarti lemiamą žodį jos pasitarimuose ir išmintingai vesti teisinga linkme. Prieš eidami į kalnus, alpinistai visuomet išsirenka iš savo tarpo protingą grupės vadovą, nes be jo gerai vykdomų pareigų visi greitai išsisklaidytų ir pražūtų. Jėzus išsirinko dvylika mokinių, kad šie tęstų Jo pradėtą darbą, bet vieną iš jų, Petrą, įgaliojo būti jų lyderiu. Vienas žymus politikos apžvalgininkas yra pasakęs, jog visos pasaulio istorijoje egzistavusios dvivaldystės baigdavosi nesėkme.

       Šeimoje taip pat reikalingas asmuo, kuris jos pasitarimuose ar ginčuose galėtų tarti lemiamą žodį ir prisiimtų atsakomybę visų labui. Pažvelkime, ką apie tai kalba Šventasis Raštas:

          „Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva- vyras, o Kristaus galva- Dievas(1 Kor 11.3).“

          „Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams lyg Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra galva bažnyčios,- Jis kūno gelbėtojas(Ef 5.22-23).“

         Kaip matome, vadovauti šeimai yra skiriamas vyras ir niekur Rašte nerasime galimybių išimtims. Tačiau tinkamai vadovauti jis gali tik paklusdamas Kristui, taip kaip Kristus savo tarnystės metu pakluso Savo Tėvui. Jei vyras atsisako klausyti savo Viešpaties ir tampa nuodėmės vergu, jis nebebus geras šeimos vadovas. Tuomet tikinčiai jo žmonai tenka sunki užduotis laikinai prisiimti dvasinę atsakomybę už šeimą ir padėti jam kuo greičiau sugrįžti pas Dievą, kad jis vėl galėtų tinkamai vadovauti.

         Moters pavaldumas vyrui jokiu būdu nemenkina jos vertės ir orumo. Kristaus pavaldumas Dievui Tėvui taip pat nepadaro Jo kažkuo menkesniu. Vyras jokiu būdu negali riboti žmonos asmeninės laisvės ir nurodinėti jai kur eiti ir ką daryti. Dievo akyse jie abu yra lygūs partneriai. Moterų feminizmas būtent ir kilo dėl to, kad vyrai pritaikė kai kurias Biblijos eilutes savo despotiškumui pateisinti, nors Kūrėjas anaiptol to nenumatė. Krikščioniška šeima turėtų būti panaši ne į monarchiją, bet į demokratinę valstybę. Monarchijoje karalius daro su savo valdiniais ką nori net neatsižvelgdamas į jų nuomonę. Demokratinėje valstybėje prezidentas yra pasamdomas būti vadovu ir turi atsižvelgti į piliečių nuomonę. Prezidentas nėra nė kiek vertesnis už  kitus valstybės tarnautojus. Vadovaudamas ir priimdamas sprendimus, jis tik atlieka savo pareigą. Kaip be gero vadovo valstybėje įsivyrautų netvarka ir anarchija, taip be gero vadovo ir šeima taptų nestabili bei pažeidžiama.

        Kodėl būtent vyrą, o ne moterį Dievas paskiria į šias pareigas- juk kai kurios moterys gana sėkmingai sugeba vadovauti net valstybėms?

        Atsakymas į šį klausimą slypi vyro ir moters fiziologiniuose skirtumuose. Moksliniai tyrimai rodo, kad vyrų smegenų masė yra žymiai didesnė nei moterų, bet pastarųjų smegenys turi keturis kartus daugiau neuroninių jungčių tarp kairiojo bei dešiniojo smegenų pusrutulių. Būtent todėl savo intelektu jos nė kiek nenusileidžia nuo vyrų, o kartais net juos lenkia. Žymiai didesnis smegenų darbo greitis suteikia moterims sugebėjimus vienu metu atlikti net keletą darbų, greitai susivokti situacijoje, greitai suprasti kito žmogaus jausmus ir mintis. Moterys iš prigimties daugiau vadovaujasi dešiniojo smegenų pusrutulio, atsakančio už emocinę informaciją, veikla. Todėl, priimdamos sprendimus, jos daugiau vadovaujasi jausmais ir intuicija. Tuo tarpu vyrai daugiau vadovaujasi kairiojo smegenų pusrutulio, atsakančio už loginį, erdvinį mąstymą, veikla. Todėl, priimdami sprendimus, jie daugiau vadovaujasi logika. Šiuos vyro ir moters fiziologinius skirtumus lemia vyriško hormono testosterono kiekis besiformuojant smegenims.

       Iš pažiūros, sugebėdama greičiau orientuotis situacijoje ir turėdama puikią intuiciją, bei galėdama vykdyti net kelias funkcijas vienu metu, moteris galėtų būti puikia šeimos vadove. Tačiau viena jos „silpnybė“ tam ypač trukdo. Ši silpnybė- tai emocinis nestabilumas ir pažeidžiamumas. Streso metu moters organizme išsiskiria ypač daug streso hormonų. Netgi stresui pasibaigus, jos hormoninė sistema nesugeba greitai sustabdyti šių hormonų gamybos. Būtent todėl moteriai yra sunku ramiai reaguoti į susidariusią konfliktinę situaciją bei greitai priimti tinkamus sprendimus. Vadovaudamasi jausmais, moteris dažnai gali pasielgti spontaniškai bei neapgalvotai. Moterys ilgiau išgyvena negatyvius jausmus ir dvigubai dažniau už vyrus suserga depresija. Ypač pažeidžiamos ir jautrios jos tampa priešmenstruaciniu laikotarpiu. Gamta sukūrė moterį silpnesne už vyrą tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

       Kaip jau minėta, priimdamas sprendimus, vyras vadovaujasi logine seka, jis apsvarsto visas galimas savo sprendimo pasekmes. Jausmai ir nuotaikos nedaug įtakoja jo pasirinkimą, todėl nėra taip lengva juo manipuliuoti. Konfliktinėse situacijose vyras išlieka ramus, todėl lengvai gali rasti geriausią išeitį. Vyrai pasižymi nuoseklumu atliekant darbus, jiems neblogai sekasi taupyti.

      Kaip matome, ir vyrai, ir moterys yra apdovanoti labai specifinėmis prigimtinėmis savybėmis, kurios gali puikiai papildyti viena kitą. Tačiau būtent vyro stabilumas ir nuoseklumas suteikia jam teisę būti šeimos vadovu bei tarti lemiamą žodį kai jo ir žmonos nuomonės šeimos gyvenimo klausimais išsiskiria. Žinoma, vyras turi atsižvelgti į žmonos nuomonę ir nuolankiai priimti jos patarimus- puiki moters intuicija bei greita orientacija situacijose gali labai pasitarnauti bendram šeimos labui. Išmintingas vyras gana dažnai pasielgs taip, kaip pataria žmona, ir įvertins jos sugebėjimus.

        Deja, mūsų dienomis vis dažniau šeimoms imasi vadovauti moterys. Į šią „bėdą“ jos patenka paprastai dėl dviejų priežasčių. Pirmuoju atveju kalti patys vyrai- jie tampa priklausomi nuo žalingų įpročių ir tinkamai nebesirūpina šeima, todėl moterys natūraliai yra priverstos prisiimti lyderystę. Antruoju atveju kaltas moterų nesusigaudymas lyčių fiziologiniuose skirtumuose. Dėl savo smegenų sandaros vyrai viską daro žymiai lėčiau, jiems reikia daugiau laiko susigaudyti situacijose, savaime aišku, kartais jie netgi padaro klaidų, todėl moterys pradeda jaustis pranašesnėmis ir labiau vertomis vadovauti. Tačiau, prisiimdamos šeimos vairą, silpnosios lyties atstovės, pačios to nesuprasdamos, daro didelę klaidą. Stodamos vyrų vieton, jos atima iš jų norą rūpintis šeima ir tuo pačiu prisiima daugelį jų pareigų. Taip joms tenka dviguba (dirbančioms atsakingą vadovaujantį darbą net triguba) pareigų našta ir gręsia greitas pervargimas. Būtent todėl vadovaujančios šeimoms moterys dažnai būna piktos ir nelaimingos. Moteris iš prigimties nėra sutverta didelėms ir fizinėms, ir psichologinėms naštoms. Žymiai geriau yra (kaip pataria ir Šventasis Raštas) visokeriopai palaikyti, padėti ir skatinti vyrą prisiimti kuo daugiau atsakomybės už įvairius šeimos reikalus. Tegul jis užtaria šeimą prieš Dievą, sprendžia kada ir už kiek pinigų pirkti būstą, tegul jis rūpinasi šeimos aprūpinimu, tegul jis eina aiškintis dėl vaiko į mokyklos susirinkimą, tegul jis eina tramdyti įsišėlusių kaimynų ir t.t. Atsiduodama vyro globai ir leisdama jam vadovauti, moteris tik laimi. Gerai žinodamas savo kūrinių moters ir vyro prigimtį, mūsų Kūrėjas idealiai sukūrė nuostatus apie tvarką šeimoje. Gamtoje veikia įvairūs fizikos dėsniai, į kuriuos neatsižvelgiant, gali įvykti didelės nelaimės. Taip pat, nesilaikančios Dievo nurodytos tvarkos šeimos bus pasmerktos arba skausmingam vegetavimui, arba žlugimui.

 

                                                    Vyro atsakomybė šeimoje

 

                                              Šeimos dvasinis vadovas ir kunigas

 

         „Vaišių dienoms pasibaigus, Jobas juos šventindavo. Atsikėlęs anksti rytą, jis aukodavo deginamąsias aukas pagal jų skaičių, galvodamas: ‘Gal mano sūnūs nusidėjo ir keikė Dievą savo širdyse‘. Taip Jobas visuomet darydavo(Jb 1.5)“

         Svarbiausia vyro pareiga krikščioniškoje šeimoje- būti geru dvasiniu vadovu ir kunigu. Prisiminkime apaštalo Pauliaus žodžius: „Kiekvieno vyro galva yra Kristus“. Izraelio tautoje būtent vyrai laimindavo savo vaikus(Pr 48.13-16) ir atstovaudavo šeimą Dievo akivaizdoje(Pr 23.17).

         Izraelyje šventyklos kunigai aukodavo gyvulius, kad jų kraujas uždengtų žmonių nuodėmes ir sutaikytų su juos su Dievu bei apsaugotų nuo Jo teismo. Taip pat tai darydavo ir vyrai šeimose. Tai buvo Kristaus aukos už žmoniją provaizdis. Kristaus pralietas kraujas ne tik uždengia žmonių nuodėmes, bet jas visiškai panaikina,- tereikia jas išpažinti prieš Dievą bei tikėjimu priimti apvalymą bei teisumą.

         Naujojo Testamento laiku vyro kaip šeimos dvasinio vadovo pareiga yra užtarti šeimą prieš Dievą ir šauktis jai Kristaus kraujo apvalančios jėgos bei apsaugos. Taip pat,  vadovaudamas šeimai ir priimdamas sprendimus, vyras turi gauti išmintį iš Kristaus. Žinoma, tam reikalingas jo pastovus maldos gyvenimas. Savo tarnavimo metu Jėzus nuolat melsdavosi, todėl kiekviename žingsnyje Jį lydėjo tobula Dievo apsauga, išmintis ir jėga. Krikščioniškos šeimos galva vyras turėtų nuolatos melstis ir laiminti savo žmoną ir vaikus, kad Dievo malonė būtų su jais kur tik jie beeitų. Šiame pasaulyje mūsų nuolat tyko įvairūs pavojai, tačiau Dievas saugo tuos, kurie Juo pasitiki: „Tau neatsitiks nieko pikto, ir jokia nelaimė nepriartės prie tavo palapinės. Jis įsakys savo angelams saugoti tave visuose keliuose(Ps 91.10-11)“.

         Dėl vyro kaip šeimos kunigo maldų visi šeimos nariai bus saugūs, juos lydės sėkmė, jie darys teisingus pasirinkimus. Jei tėvas pasitiki Dievu, jo palaiminimas vaikams turi didžiulę dvasinę jėgą. Biblijoje mes randame nemažai tėvo palaiminimo pavyzdžių ir visiems palaimintiesiems vaikams puikiai sekėsi gyvenime. Būtent tėvas neša visą atsakomybę už šeimą ir nuo jo švento gyvenimo būdo priklauso jos ateitis.

         Tėvo pareiga yra budėti ir laiku pastebėti ir fizinius, ir dvasinius priešus bei užkirsti jiems kelią šeimos narių link. Tėvo pareiga yra ginti žmoną ir vaikus nuo blogos kitų žmonių(kartais net giminaičių) įtakos bei neleisti jiems jaukti šeimos ramybės. Už tėvo- vyro pečių ir žmona, ir vaikai turi jaustis visiškai saugūs.

 

                                                            Meilė žmonai

 

        Sekanti vyro pareiga- jo meilė ir pasiaukojimas žmonai. Apaštalo Pauliaus laiške efeziečiams mes skaitome: „Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save, Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save patį(Ef  5.25,28)“. Rašydamas žodį „mylėkite“, apaštalas panaudojo jau mūsų aptartą graikišką žodį „agape“, kuris reiškia pasiaukojančią, besąlygišką, iš paties Dievo ateinančią meilę. Žinoma, šią nesavanaudišką meilę vyras gali pilnai išreikšti tik pats ją giliai patyręs.

        Žmona- tai pats artimiausias asmuo vyrui. Vaikai užaugs ir paliks šeimos lizdą, o žmona visuomet liks šalia. Vyro pareiga yra padaryti viską, kad jo gyvenimo draugė jaustųsi mylima, vertinama, saugi ir laiminga. Vyras turi nuolat domėtis kaip ji jaučiasi, kas jai rūpi, ko ji norėtų iš jo, dažnai padėti jai buityje, vaikų priežiūroje. Jis turi būti kantrus matydamas ją suirzusią ar blogos nuotaikos ir suprasti, kad ji yra trapus „silpnesnis indas“, su kuriuo reikia elgtis labai atsargiai. Švelnumas, globa, dėmesys ir geri žodžiai kiekvienai moteriai yra reikalingi kaip oras.

        Vyras turi gerai pažinti savo žmonos meilės supratimo ypatumus. Pvz. Kai kurioms moterims ypač patinka kartu  užsiimti kokia nors aktyvia veikla, kai kurioms ypač svarbūs švelnūs prisilietimai ir bučiniai, kai kurioms ypač patinka malonios staigmenos ir t.t. Nesuprasdamas savo žmonos poreikių, vyras gali daug ką dėl jos daryti, bet nuo to ji nesijaus daugiau mylima. Jis gali daug padėti jai buityje ir būti kantrus bei dėmesingas, bet ji galbūt labiausiai trokšta tik vieno- retkarčiais pasivaikščioti su juo gamtoje ar mieste. Išmintingas vyras būtinai pasistengs pasidomėti tuo, kas jo žmonai teikia didžiausią malonumą ir pasitenkinimą.

        Mylima ir branginama, žmona būtinai atsakys vyrui tuo pačiu. Kuo daugiau meilės, dėmesio ir laiko jis į ją investuos, tuo labiau ji gerbs jį, mylės ir įvertins. Būtent paaukodamas savo gyvybę, Kristus laimėjo savo mokinių meilę ir atsidavimą. Žmona turi jausti, jog vyras yra pasiruošęs ją ginti ir dėl jos paaukoti viską kas jam brangu, o jei reikės, netgi savo gyvybę.

 

                                                            Namų priežiūra

 

        Apaštalo Pauliaus mokinys Timotiejus savo laiške rašo: „Diakonai tebūna vienos žmonos vyrai, gerai prižiūrintys vaikus ir savo pačių namus(1 Tim 3.12)“.

        Apibūdindamas bažnyčios vyresniajam būtinas savybes, Timotiejus tuo pačiu pasako koks turi būti vyras šeimoje.

        Rūpinimasis visu šeimos ūkiu nuo seno buvo daugiau vyro pareiga. Nežiūrint į tai, kiek uždirba žmona, būtent vyras turi būti atsakingas už šeimos išlaikymą. Jis turi tobulinti savo profesinius įgūdžius ir, ieškodamas Dievo išminties, stengtis uždirbti pakankamai pinigų visoms namiškių reikmėms patenkinti. Tik sėkmingas savo profesinėje veikloje vyras galės tinkamai su pasitikėjimu vadovauti šeimai.

        Vyro pareiga yra rūpintis būsto priežiūra ir mokesčiais, šeimos transporto priemonėmis. Vyras gali daug padėti žmonai buities darbuose, tuo pačiu išmintingai į tai įtraukdamas ir vaikus.

 

                                               Vaikų drausminimas ir auklėjimas

 

         „Viešpats tarė Samueliui: ‚Štai Aš darau darbą Izraelyje. Kas apie jį išgirs, tam suspengs abiejose ausyse. Tą dieną įvykdysiu visa, ką kalbėjau prieš Helį ir jo giminę. Kai Aš pradedu, Aš ir pabaigsiu. Aš paskelbiau jam, kad nubausiu jo namus už nusikaltimą, apie kurį jis žino, nes jo sūnūs bjauriai elgėsi, o jis jų nesudraudė( 1 Sam 3.11-13)“.        

        Tėvas- tai dvasinis autoritetas vaikams. Jis atsako už jų drausminimą ir auklėjimą. Aklėti ir mokyti vaikus gali abu sutuoktiniai. Kol vaikas mažas, daugiausia tuo užsiima mama, tačiau drausminti ir bausti turėtų išskirtinai tėvas- tai nėra skirta gležniems moters pečiams.

        Šiose Rašto eilutėse mes matome prasto auklėjimo rezultatus. Helis nebuvo geras kunigas( 1 Sam 1.12-17), bet dar blogesnis buvo kaip tėvas. Jis lepino savo sūnus ir toleravo jų nepagarbų elgesį su žmonėmis bei paleistuvystę prie šventyklos. Jis bandė juos drausminti, bet šie net negalvojo jo klausyti.

        Kodėl Heliui taip nesisekė auklėti vaikus? Visų pirma, jis pats nerodė tinkamo pavyzdžio. Kiek toliau, 4 skyriuje, mes skaitome, kad šis kunigas buvo labai nutukęs. Greičiausiai jis turėjo silpnybę maistui ir dažnai apsirydavo. Vaikai matė kaip jis pataikauja kūnui ir rūpinasi tik savimi, todėl jie taip pat ėmėsi pataikauti kūnui paleistuvaudami ir valgydami dar nepaaukotų gyvulių mėsą.

       Skaitydami apie Helio santykius su vaikais, galime pastebėti, kad tarp jų nebuvo jokio artimumo ir bendravimo. Tėvas buvo įnikęs į savo reikalus ir menkai domėjosi ką veikia sūnūs. Mes nematome jų kartu tarnaujant šventykloje. Helio šeimoje tvyrojo abejingumas ir apatija.

       Tik pats būdamas geru pavyzdžiu, tėvas gali drausminti ir tinkamai auklėti vaikus. Tik skirdamas pakankamai laiko bendravimui ir puoselėdamas šiltus tarpusavio santykius, jis galės juos išauklėti dorais žmonėmis. Biblija leidžia tėvui esant reikalui naudoti fizinę bausmės formą ir kartais tai būna būtina, jei griežtesnis žodis nepadeda, tačiau niekas nekompensuos buvimo kartu ir pokalbio: „Aš buvau tėvo sūnus, mylimas ir vienintelis savo motinos akyse. Jis mokė mane ir sakė: ‚Išlaikyk širdyje mano žodžius, laikykis mano įsakymų ir būsi gyvas‘(Pat 4.3-4)“.

         Mūsų dienomis taip pat iškyla pavojus pakartoti Helio klaidą. Dažnai vyrai būna priversti daug dirbti ir, grįžę namo, tenori įsijungti televizorių ir užsimiršti. Tačiau jų mažiesiems sūnums, bei dukroms tiesiog būtinas jų dėmesys ir patarimai. Vyro pareiga yra bendradarbiaujant su žmona išauklėti dorus vaikus ir neleisti jiems nueiti klystkeliais. Vienas amerikiečių pamokslininkas savo bažnyčioje kartą pasakė žiaurius, bet teisingus žodžius: „Noriu, kad visi tėvai žinotų,- jei kieno nors iš jūsų vaikai bus nusikaltėlių prisivilioti per socialinius tinklus ir nužudyti, bažnyčia niekuo neprisidės prie jų laidotuvių“. Iš tiesų, tik tėvai yra atsakingi dėl tokių vaikų bėdų. Jeigu vaikas nebendraus su tėvais, jis „bendraus“ su žudikais.  

        

                                                     Moters atsakomybė šeimoje

 

                                                             Pagarba vyrui

 

        „Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams lyg Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra galva bažnyčios,- Jis kūno gelbėtojas. Todėl kaip bažnyčia paklūsta Kristui, taip ir žmonos visame kame teklauso savo vyrų o žmona tegerbia savo vyrą( Ef  5.22-24,33)“. 

       „Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti savo žmonų elgesiu, matydami jūsų gyvenimo skaistumą ir dievobaimingumą(1 Pt 3.1-2)“.     

       Mūsų laikais ši žmonos pareiga vis labiau ignoruojama. Kai kurios moterys net mano, kad tai vyrai turi paklusti joms. Jos teisinasi negalinčios gerbti savo vyrų, nes šie nepakankamai jas myli, kažko nemoka, yra neverti, kad jų kas nors klausytų. Tačiau iš apaštalo Petro žodžių matome, kad vyras turi būti gerbiamas nepriklausomai nuo to, koks jis yra- tikintis ar netikintis, tobulas ar netobulas. Žmonos pareiga ir yra savo elgesiu, o ne vien žodžiais, padėti vyrui tapti tikru šeimos kunigu ir atsakingu vadovu.

Jausdamas jos pagarbą ir tikėjimą juo, vyras norės keistis, jam atsiras erdvė mylėti bei rūpintis.

Išmintingasis karalius Saliamonas sako: „Maloni kalba- gyvybės medis, šiurkšti šneka prislegia dvasią( Pat 15.4)“. „Geriau yra gyventi palėpės kampe, negu su vaidinga moterimi dideliuose namuose( Pat 21.9)“. Nepriimdama savo vyro kaip Dievo skirto šeimos vadovo ir kaltindama jį dėl įvairių trūkumų, žmona kenkia pati sau, nes su prislėgta nuo priekaištų dvasia vyras tik užsidarys ir ieškos paguodos kitur. Priekaištai ir pyktis- didžiausi meilės priešai. Tačiau švelnūs, palaikantys žmonos žodžiai, išmintis, kantrybė ir maldos gali net žioplį vyrą paversti savimi pasitikinčiu, organizuotu, galantišku džentelmenu.

       Kaip jau minėta, kai kuriomis prigimtinėmis savybėmis moterys yra pranašesnės už vyrus, tačiau šios savybės yra skirtos ne konkuruoti, bet naudoti bendram šeimos labui. Kai kada vyras gali suklysti, bet jo klaidos jokiu būdu nereiškia, kad jis tampa mažiau vertas pagarbos ir nereiškia, kad vadovavimą šeimai visam laikui turi perimti žmona. Krikščioniškoje santuokoje sėkmės galima tikėtis tik tuomet, kai kiekvienas partneris nuoširdžiai atlieka savo dalį: „Taigi kiekvienas iš jūsų tegul myli savo žmoną taip, kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą( Pt 5.33)“.

     

                                                            Žmona ir namų jaukumo puoselėtoja

 

          Biblija tikrai neužkrauna moteriai atsakomybės vienai gaminti šeimai valgį, plauti indus ir tvarkyti namus. Būdamas fiziškai stipresnis, vyras privalo dalintis su ja visais namų buities darbais ir padėti kuo galėdamas. Tačiau beveik kiekvienos moters prigimtyje slypi sugebėjimas ir troškimas kurti jaukius namus bei rūpintis namiškiais.

         Nuostabiausią moters, mamos, žmonos ir šeimininkės pavyzdį mes randame karaliaus Saliamono patarlėse:

        „Kas gali surasti gerą moterį? Ji yra daug vertingesnė už perlus. Vyro širdis visiškai pasitiki ja ir jo namuose netrūks pelno. Visą gyvenimą ji daro vyrui tik gera, o ne pikta. Ji ieško vilnos ir lino, noriai dirba savo rankomis. Ji lyg prekybininkų laivas parūpina maistą iš toli. Ji keliasi anksti rytą, paruošia maisto šeimai ir paskiria tarnaitėms darbą. Ji apžiūri lauką, jį nuperka ir savo rankų pelnu užveisia vynuogyną. Ji susijuosia jėga, sustiprina savo rankas. Ji supranta, kad jos darbas vertingas; jos žiburys negęsta naktį. Jos pirštai paima verpstę, jos rankos dirba su ja. Ji ištiesia ranką išalkusiam ir beturčiui. Ji nebijo šalčių, nes visi jos namiškiai yra aprengti vilnoniais rūbais. Ji pasidaro antklodžių, plona drobė ir purpuras- jos drabužiai. Jos vyras yra žinomas vartuose, kai sėdi su krašto vyresniaisiais. Ji audžia plonų drobių ir parduoda, pristato juostų pirkliams. Ji, apsirengusi stiprybe ir grožiu, linksmai žiūri į ateitį. Ji kalba išmintingai ir ant jos liežuvio švelnus pamokymas. Ji prižiūri savo namus ir nevalgo tinginio duonos. Jos vaikai pakyla ir vadina ją palaiminta ir jos vyras giria ją: ‚Yra daug gerų moterų, bet tu pranoksti jas visas!‘ Žavumas apgauna ir grožis praeina, bet moteris, bijanti Dievo, bus giriama. Duok jai jos rankų vaisių, ir jos darbai tegul giria ją vartuose‘( Pat 31.10-31)“.

        Pabandykime visas šios nuostabios moters savybes išskirti:

1. Vyras gali ja visiškai pasitikėti ir ji daro jam tik gera.
2. Ji rūpinasi vyru, vaikais ir buitimi.
3. Nors ir turėdama tarnaičių, ji pati ruošia šeimai maistą iš pačių geriausių produktų, žino kur jų rasti.
4. Ji rūpinasi gera šeimos apranga.
5. Ji netinginiauja, bet keliasi anksti.
6. Ji puikiai rengiasi ir gražiai atrodo.
7. Ji nuolat būna puikios fizinės formos.
8. Ji jaučia savo vertę ir pasitiki savimi.
9. Ji užjaučia ir padeda vargšams.
10. Ji moka puošti namus.
11. Ji sugeba užsidirbti pinigų.
12. Ji kalba išmintingai ir švelniai moko vaikus.
13. Ji viską daro linksmai.
14. Ji nusipelno ir vyro, ir vaikų pagyrimų.
15. Vyrui ji- pati geriausia.

       Karalius Saliamonas mums piešia beveik idealios šeimos moters paveikslą. Nuostabu, kad atlikdama tiek daug darbų, ji dar sugeba puikiai atrodyti ir būti linksma. Kiekvienas vyras įvertins tokią moterį. Rūpinimasis namiškiais jai- ne sunki našta, bet malonumas. Ji turi puikų, turtingą vyrą, kuris užima aukštas pareigas miesto valdžioje. Jis pasamdė jai tarnaičių ir ji galėtų tik rūpintis savo išvaizda bei gulėti baseine, tačiau, norėdama pradžiuginti namiškius, ji pati ruošia šeimai puikų maistą bei pati juos rengia gerais rūbais. Gali būti, kad aukštų rezultatų darbe jos vyras pasiekė tik jos išmintingų patarimų dėka. Šios moters mes nepamatysime dejuojančios ar burnojančios, ji- optimistė. Ji nesunkiai rado gerą vyrą, kadangi buvo švelni, linksma, puikiai atrodė ir pasitikėjo savimi. Jis gali ramiai eiti į darbą, nes ji išmintingai auklėja ir gerai prižiūri vaikus. Jam turbūt net minties nekyla žvalgytis į kitas moteris, nes jo žmona jam pati gražiausia ir šauniausia, jis jaučiasi su ja labai laimingas.

       Tačiau iš kur ši Saliamono moteris semiasi tiek jėgų ir optimizmo? Tai mums paaiškina 30 eil.: „ moteris, bijanti Dievo, bus giriama“. Ji turi pasitikėjimą Dievu ir yra stiprios dvasios. Ji gyvena pagal Saliamono tėvo Dovydo žodžius: „Mano stiprybė ir giesmė yra Viešpats, Jis- mano išgelbėjimas( Ps 118.14)“.

       Ši Patarlių moteris- puikus sektinas pavyzdys visoms žmonoms. Savaime aišku, neturėdamos tarnaičių, moterys turėtų ir buityje, ir vaikų priežiūroje sulaukti vyrų pagalbos. Būtent joms tenka įdėti daug pastangų prižiūrint ir auklėjant vaikus, kol šie būna maži. Motinos vaidmuo vaiko auklėjime ir bendravime su juo iki jam sukanka trys metai yra ypač svarbus.

 

                                  Dvasinis šeimos gyvenimas ir pagrindinis santuokos tikslas

         

       Būdamas triasmenis, Dievas žmogų sukūrė taip pat kaip trijų lygmenų būtybę- gyvenančią kūne ir turinčią sielą, dvasią. Dvasia- tai Kūrėjo įkvėptas „gyvybės kvapas“, pati žmogaus esybė, galinti per valią ir protą valdyti jo emocijas ir fizinį kūną. Susijungusi su Dievo dvasia, ji turi sugebėjimą išgyventi Jo artumą ir suvokti Jo valią. Apaštalas Paulius savo 1 laiške korintiečiams 2 skyriuje rašo: „O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet dvasią iš Dievo, kad suvoktume, kas mums Dievo dovanota“. Žmogaus dvasia atgimsta ir susijungia su Dievo dvasia, kai jis tikėjimu priima Kristaus auką ir sąmoningai priima Jį kaip savo esybės gelbėtoją.

        Protas ir emocijos priklauso sielos(„širdies“) sferai, kuri yra pavaldi dvasiai. Žinoma, abi šios dalys yra taip glaudžiai susiję, kad viena be kitos niekaip negali apsieiti. Dvasia gali pasireikšti tik sielos pagalba. Taip pat, jos negali egzistuoti šiame materialiame pasaulyje be savo namų- kūno. Žmogus gali būti iš tiesų laimingas tik tuomet, kai yra pilnai atsakyti jo ir dvasios, ir sielos, ir kūno poreikiai. Žinoma, pilnai jie gali būti atsakyti tik santuokoje. Sutuoktinių laimė priklauso nuo to, kaip jie išmoksta bendradarbiauti ir tarnauti vienas kitam šiose trijose sferose. Apleidžiant nors vieną iš jų, griūva visa santuoka.

        Emocinius ir fizinius lyčių poreikius apžvelgsime sekančiuose skyriuose, o dabar pakalbėkime apie šeimos dvasinį gyvenimą.    

       Dvasinė sutuoktinių vienybė- tai didelis privalumas. Be dvasinės vienybės yra sunku tikėtis harmonijos santuokoje. Žinoma, tik abu atgimę iš Dievo dvasios sutuoktiniai galės pilnai suprasti vienas kitą dvasinėje plotmėje (Jėzus tai pabrėžia evangelijoje pagal Joną). Jei vienas iš partnerių nebus atgimęs, jis negalės pilnai išgyventi Jo dvasios prisilietimo.

       Jėzus pažadėjo būti Savo Dvasia tarp tų, kurie susirenka Jo vardu:   

     „Ir dar sakau jums: jeigu du iš jūsų susitars žemėje prašyti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų( Mt 18.19-20)“. 

       Krikščionių Dievas yra buriantis į bendruomenes Dievas. Bendruomenėse krikščionys gali išgyventi Jį žymiai stipriau nei asmeniškai, ir bendros šeimos maldos- tai puikus būdas tai pasiekti. Dievas džiaugiasi žmonių tarpusavio meile, santarve ir susitarimu, todėl Jis pažadėjo būtinai atsakyti į vieningus Savo vaikų prašymus. Žinoma, visų pirma visi šeimos nariai turėtų melstis atskirai ir asmeniškai turėti ryšį su Dievu, tačiau bendros šeimos maldos bei giesmės gali ypač suvienyti ir suteikti daug džiaugsmo, todėl tam reikėtų nuolat skirti laiko. Dar ir dabar daugelis amerikiečių šeimų kasdien pasimeldžia prie pietų stalo.

       Krikščioniškai šeimai yra labai naudinga nuolat lankytis savo pasirinktos bažnyčios susirinkimuose ir visokeriopai prisidėti prie jos veiklos. Tikrų Dievo tarnų pamokslai bei kitų tikinčiųjų liudijimai ypač stiprina tikėjimą ir įkvepia eiti pirmyn. Labiau patyrusių brolių ir seserų patarimai gali būti labai naudingi jaunoms šeimoms. Apaštalas Paulius savo 1 laiške korintiečiams prilygina krikščionių bendruomenę žmogaus kūnui, kuriame kiekvienas narys savo dovanomis tarnauja bendram kūno labui. Priklausydama Kristaus kūnui, šeima bus saugi ir greičiau bręs savo dvasia.               Sutuoktiniai gali kartu su vaikais skaityti ir studijuoti Šventąjį Raštą bei dalintis gautais apreiškimais. Per tokius skaitymus atžalos turės galimybę susipažinti su dvasinio gyvenimo principais ir Dievo valia savo gyvenimui, mokysis savarankiškai atrasti Rašte atsakymus į sau rūpimus klausimus. Kuo dažniau vaikai girdės Dievo Žodį, tuo labiau norės pagal jį gyventi. Raštas- vienas pagrindinių išminties šaltinių.

          Krikščioniška šeima- tai Kristaus karalystės ambasados dalis šioje žemėje. Tai tarsi mini bažnyčia. Jos pareiga yra tinkamai atstovauti savo Dievą ir būti dievobaimingo gyvenimo pavyzdžiu aplinkiniams. Joje problemų prispausti ir atsakymų ieškantys giminaičiai bei kaimynai visuomet turi rasti prieglobstį, pagalbą ir paguodą.

        Deja, nemažai krikščioniškų šeimų yra linkę gyventi tik savo malonumui ir mažai domisi, kas vyksta aplinkui. Pvz. Jei visos jos pasiimtų auginti bent vieną našlaitį iš vaikų namų, pastarieji taptų laimingais žmonėmis, ir šios įstaigos nebepildytų nusikaltėlių gretų.

        Davime ir tarnavime, o ne vien materialiame gerbūvyje atsiveria tikrasis džiaugsmas. Kartą lankiausi viename krikščioniškame susirinkime, kuriame pamokslavo viena juodaodė moteris iš Kenijos vardu Vini. Ji nebuvo labai prabangiai apsirengusi, bet iš jos tiesiog tryško meilė ir džiaugsmas. Pasirodo, ji atvyko į Europą tam, kad surinktų kuo daugiau pinigų savo vadovaujamiems našlaičių namams ir mokyklai. Šios moters širdyje jau nuo jaunų dienų bujojo troškimas rūpintis našlaičiais ir našlėmis. Viskas prasidėjo nuo to, kad ji pradėjo priimti į savo šeimą beglobius vaikus. Neilgai trukus, jų skaičius padidėjo iki 35 asmenų. Tuomet, pasitarusi su vyru, ji nusprendė įsteigti vaikų namus bei mokyklą. Šiuo metu šiuose namuose gyvena maždaug 2500 našlaičių ir našlių. Visi vaikai ją gražiai vadina mama Vini. Šiai nuostabiai moteriai nuolat reikia ieškoti lėšų maistui bei rūbams pirkti, patalpoms prižiūrėti bei mokėti atlyginimus mokytojams, ir ji stebuklingai jų suranda. Ji negali nepriimti atėjusių pagalbos žmonių, todėl centras nuolat auga. Žinoma, auga ir jos auklėtiniai, todėl Vini jau susidūrė su nauju iššūkiu- surinkti pinigų gabiausiųjų mokslui aukštosiose mokyklose. Bet ji niekuomet nenusimena ir nesiskundžia, ji  tiki, kad viskas išsispręs ir net svajoja apie naujas statybas.

      Galime daug ko pasimokyti iš tokių žmonių kaip Vini. Jos šeima- tai puikus nesavanaudiško gyvenimo pavyzdys kitoms krikščioniškos šeimoms. Jie atrado tikrąją gyvenimo prasmę, kuri slypi meilėje savo artimui. Šiems sutuoktiniams nėra laiko kada vaikytis paskutinių madų ir vartyti bulvarinius žurnalus. Jie užimti gyvybių ir gyvenimų gelbėjimu. Krikščioniška santuoka nėra skirta vien džiaugtis vienas kito draugija ir pagimdyti bei užauginti gerus vaikus. Jos pagrindinis tikslas-  tarnauti pasauliui ir kuo daugiau žmonių prikelti Gyvenimui.

 

              

                                               Vyro ir moters poreikiai santuokoje

 

         Atsižvelgiant į didžiulius lyčių fiziologinius skirtumus, reikėtų trumpai aptarti pagrindinius vyro ir moters emocinius bei fiziologinius poreikius santuokoje. Puikiai šie poreikiai bei vyro, ir moters tarpusavio santykių ypatumai atsispindi amerikiečių psichoterapeuto John Gray knygose „Vyrai kilę iš Marso, moterys iš Veneros“, „Vyrų ir moterų tarpusavio santykiai“ bei amerikiečių psichoterapeuto J. Dobson knygose „Ko žmonos nori, kad jų vyrai žinotų apie jas“, „Ką vyrai turėtų žinoti, ką moterims reikėtų suprasti“. Jose sutuoktiniai gali rasti daugybę gerų patarimų kaip geriau suprasti vienas kitą. Remdamiesi šių ir kitų autorių tyrimų rezultatais, įvardykime dešimt svarbiausių vyro ir moters poreikių santuokoje.

        Daugelis vyrų norėtų savo žmonų paprašyti būtent šių jiems būtiniausių dalykų:

 1.  Suprask mane.

        Būtiniausias vyro poreikis, kaip ne keista, yra ne seksas, bet poreikis būti suprastam, išklausytam, įvertintam. Žmona turėtų būti artimiausias žmogus, kuriam vyras galėtų be baimės atverti visas savo paslaptis ir rūpesčius, kartais net išsiverkti prie jos peties. Meilužės paprastai ir atsiranda tuomet, kai žmonos nesistengia suprasti savo vyrų troškimų ir norų.

 2.  Tikėk mano sugebėjimais.

     Ypač tai būtina, jei to nedarė tėvai. Tikėjimas vyro sugebėjimais gali atpalaiduoti jame didžiulę dvasinę jėgą ir įkvėpti atlikti ypatingus darbus. Jėzus tikėjo savo išsirinktu mokiniu Petru ir šis iš paprasto neryžtingo žvejo tapo drąsiu didžiu apaštalu.

 3.  Padėkok už tai, ką darau.

     Žmonos dėkingumas suteikia vyrui norą viską atlikti dar uoliau ir geriau. Jis geriausiai skatina siekti tobulybės. Vyras puikiai jaučiasi, kai jo pastangos yra įvertinamos.

 4.  Neapkrauk manęs kalbomis ir smulkiomis detalėmis.

        Vyro smegenys nėra tokios greitos kaip moters. Jos negali greitai talpinti daug įvairios informacijos. Geriau su juo kalbėti apie esmę, ypač kai jis yra pavargęs, bei neprašyti atlikti daug darbų vienu metu. Taip pat nereikia iš jo tikėtis pasakojimo su visomis smulkmenomis.

    5.  Neatsisakyk nuo sekso.     

         Dažnas seksas- geros vyro savijautos garantas. Jam būtina kartas nuo karto „išsikrauti“. Ilgas susilaikymas nuo sekso padarys jį  piktu ir irzliu, o negalėdamas to padaryti su savo žmona, jis po kurio laiko būtinai susiras kitą moterį.

    6.  Atrodyk gražiai ne tik svečiuose, bet ir namie.

         Būdamos namie, moterys dažnai nekreipia dėmesio į savo išvaizdą- nenaudoja makiažo, apsirengia prastais rūbais. Vyrui labai svarbu tai, ką jis mato. Jo meilė ir geismas žmonai gali ženkliai priblėsti, jei pastaroji bus apsileidusi namie.  

     7.  Kartais palik mane ramybėje.     

          Kartais būtina leisti vyrui atsipalaiduoti. Jo smegenų „procesorius“ turi nuolat kuriam laikui išsijungti, kad „neperkaistų“. Būtent todėl tiek daug vyrų mėgsta žvejybą arba sporto kanalus. Jis bus labai dėkingas žmonai, jei ši netrukdys jam užsiimti savo atpalaiduojančiais pomėgiais ir supras jo poreikį kartais apie nieką negalvoti.

     8.  Gerbk mane.

          Kėsinimasis į vyro savigarbą bei orumą gali būti pavojingas. Nepagarba jo nuomonei- lengviausias būdas prarasti jo meilę. Menkinamas ir užgauliojamas vyras nenorės prisiimti atsakomybės už šeimą, stengsis kuo mažiau būti namie, atsiduos žalingiems įpročiams. Orumas- vienas svarbiausių vyro atributų.

     9.  Pasitikėk manimi.

          Pasitikėjimo trūkumas- tai atšalusios meilės požymis. Nepasitikėdama vyru, mėgindama jį pririšti prie savęs, žmona tik dar labiau jį atstums. Iškilus šiai problemai, būtina kuo skubiau pradėti gydyti pašlijusius tarpusavio santykius- pripažinti savo klaidas, atstatyti artimą, nuoširdų bendravimą bei naujai įžiebti meilės ugnį. Meilė gali gyvuoti tik visiško pasitikėjimo atmosferoje.

     10. Būk meili.

          Kiekvienam vyrui reikalingi švelnūs žodžiai, prisilietimai, apkabinimai, bučiniai. Šios mažos

smulkmenos parodo, kad jis yra branginamas ir mylimas. Žmonos švelnumas bei meilumas vyrui yra žymiai svarbiau, nei geri jos sugebėjimai virtuvėje.

           

 

          Daugelis moterų norėtų paprašyti savo vyrų  šių joms svarbiausių dalykų:

     1.  Dažniau sakyk, kad esu graži, gabi, brangi, ypatinga.

          Net 50% moterų įvardija savęs nuvertinimą kaip didžiausią savo problemą. Jei vyras įgyja savo savigarbą daugiau per pasiekimus darbe, tai moteris ją įgyja per sau artimų žmonių palaikymą ir įvertinimą. Jei vyras nekalbės žmonai statydinančių meilės žodžių ir nerodys dėmesio, ji kentės nuo savigarbos ir pasitikėjimo trūkumo, bei bus labai nelaiminga santuokoje.

      2.  Gal padėtum?- Aš nieko nespėju.

          Ypač tuomet, kai atsiranda vaikai, moterims labai reikia vyrų pagalbos. Joms sunku suspėti ir pasirūpinti mažyliu, ir pagaminti valgį, ir atlikti eibę kitų darbų. Didžiulis darbas yra vien auginti vaiką kol jam sukanka 3 metai, todėl šiuo laikotarpiu reikalingas ypatingas vyro supratimas ir pasiaukojimas. Šiuo metu vyras galėtų kartas nuo karto palikti vaiką pas močiutę ar auklę ir padaryti žmonai romantišką staigmeną nusiveždamas ją į kiną, koncertą ar gerą restoraną. Nuolatinis sėdėjimas namie prislegia daugelį mamų.

      3.  Pakalbėk su manim.

          Kadangi moters smegenys nėra linkę kaupti ir sisteminti informacijos, jai būtina tą informaciją išsakyti. Gerai, jei ji turi keletą plepių draugių, bet jei jų nėra, viską iki paskutinės smulkmenos teks išklausyti vyrui. Bendravimas su vyru ir išsikalbėjimas moteriai būtinai reikalingas- taip ji gali labiau su juo suartėti, jaustis vertinama ir saugi. Mylintis vyras visada atras laiko pakalbėti su žmona apie tai, kas jai rūpi ir kartais net atsisakys svarbių futbolo rungtynių.

      4.   Būk romantiškas ir švelnus.

           Meilė, dėmesys ir malonios staigmenos- tai raktas į kiekvienos moters širdį. Kiekvieną dieną ji turi jausti, kad yra branginama ir vertinama. Tai suprantantis vyras atras būdų kaip tai parodyti- bus dažnas floristikos salonų klientas, nuolat sakys jai komplimentus, atsiųs mažą dovanėlę ir pan.

      5.  Pasirūpink, kad man nereikėtų galvoti apie pinigus.                            

           Moterį labai slegia, kai trūksta pinigų šeimos poreikiams. Ji tuomet negali atsipalaiduoti ir ramiai rūpintis namų jaukumu ir vaikais. Vyras turi ieškoti išminties kaip uždirbti pakankamai pinigų šeimai.

      6.  Mylėk mane.

           Dėl vyrų grubumo, netaktiškumo ir nesupratingumo jų žmonos dažnai kenčia dėl nevykusio lytinio gyvenimo. Jos negali pilnai atsiduoti savo partneriams ir pasiekti orgazmo, nes šie galvoja, kad tai turėtų įvykti savaime- juk jie aprūpina šeimą, negeria ir nelaksto pas kitas. Tėvai retai moko savo sūnus kaip elgtis su moterim, atsakyti į jos emocinius poreikius bei kaip ją patenkinti seksualiai. Po to jie nesupranta, kodėl jų marčios nuolat būna liūdnos.

      7.  Būk kantrus, kai sergu.

           Moters emocijos kinta greitai, tačiau priešmenstruaciniu laikotarpiu dažna moteris net pati nesupranta kas su ja darosi. Šiuo metu ji gali net pati to nenorėdama dėl menkniekio užpykti ant vaiko, be svarios priežasties pravirkti, įsižeisti ant vyro dėl vieno ne taip pasakyto žodžio ir pan. Kiekvienas išmintingas vyras turėtų sekti žmonos menstruacijų ciklo kalendorių ir apsišarvuoti kantrybe priešmenstruaciniu laikotarpiu.

        8.  Padėk man susitvarkyti su šiuo vaiku.

            Pernelyg daug dirbdami ir skirdami per mažai laiko pabūti su šeima, vyrai dažnai palieka žmonas vienas auklėti ir drausminti vaikus. Nejausdami tvirtos vyro rankos, vaikai greitai gali tapti sunkiai valdomi.

        9.  Niekada nesakyk, kad senstu.

            Kiekviena moteris nori būti amžinai jauna. Nežiūrint bėgančių metų, tokia ji turi ir likti vyro žodžiuose ir akyse. Žmona vyrui turi būti kaip vynas- kuo ilgiau stovi, tuo jo skonis tampa subtilesnis.

      10. Pabūk su manimi.                                           

            Moteriai būtinas vyro artumas ir kuo dažnesnis buvimas šalia. Daugeliui moterų teikia didelį džiaugsmą paprasčiausias pasivaikščiojimas su vyru gamtoje. Tikrai mylintys vienas kitą sutuoktiniai nuolatos ieškos vienas kito draugijos.

 

                                                      Intymus gyvenimas

 

           „Ką tik vedęs vyras bus atleistas nuo karo tarnybos ir nebus jam pavestos kitos pareigos; jis liks namuose vienerius metus pralinksminti savo žmoną(Pak Įst 24.5)“.

          Kūrėjas geriausiai žino ko reikia Jo kūriniams. Pagal Izraelio Įstatymą savo bendrą gyvenimą pora pradėdavo nuo atostogų bei vienas kito pažinimo ir bendravime, ir seksualinėje sferoje. Per šiuos metus vyras galėjo daugiau būti namie ir išmokti padaryti savo žmoną laiminga visuose lygmenyse.

          Mokslininkai nuolatos tik patvirtina Senojo Testamento įstatymo genialumą. Jau seniai įrodyta, kad vienas kito pažinimas, artimas bendravimas, poilsis, vyro dėmesys bei meilė- tai sėkmingo intymaus poros gyvenimo pagrindas. Tačiau pernelyg didelis partnerių užimtumas, pervargimas, romantikos ir bendravimo stoka- tiesus kelias į susvetimėjimą ir seksualinį šaltumą.

             Kaip žinia, meilė ir geri jausmai sutuoktiniui gali arba augti, arba mažėti. Net stiprią meilę įmanoma užgesinti, jei ji nebus puoselėjama ir nebus budima dėl savo žodžių bei elgesio. Romantiškoji, erotinė poros meilė- tai tarsi trapi sodo gėlė, kuriai nuolat yra reikalinga priežiūra. Nei darbas, nei vaikai, nei televizija negali atimti laiko, skirto poros romantikai, bendravimui, erotiniams žaidimams ir pramogoms. Šiuolaikiniame pasaulyje yra labai lengva papulti į materializmo liūną, tačiau nei geresnis automobilis, nei geresnis būstas nekompensuos tų brangių buvimo kartu minučių. Kartais poros aukoja savo atostogas bei savaitgalius, kad kuo greičiau užbaigtų savo nesibaigiančius šeimos ūkio projektus, bet, šiems projektams pasibaigus, pamato, kad tapo visiškai svetimi vienas kitam. Žymiai geriau yra turėti mažiau daiktų ir turto, prarasti šeimos laisvalaikį vagiantį darbą, bet išsaugoti meilę ir artumą santuokoje. Tik nuolat skirdama laiko ir pinigų romantikai, pora galės nuolat džiaugtis puikiais tarpusavio santykiais.

             Mūsų dienomis išleidžiama nemažai knygų apie lytinį poros gyvenimą, bet jos kalba daugiau apie techniką, kurios įvaldymas nebūtinai garantuoja abiejų partnerių pasitenkinimą. Taip pat, daugelyje tokių šiuo metu leidžiamų knygų toleruojami įvairūs iškrypimai ir paleistuvystė, kurie yra negalimi krikščioniškoje santuokoje. Tik iš nedaugelio autorių darbų krikščionys gali mokytis tobulindami savo intymųjį  gyvenimą. Vienas tokių yra lenko dr. Kazimiero Imelinskio „Lytinio gyvenimo psichohigiena“. Tai išsami knyga, apimanti visus šios temos aspektus ir besiremianti aukštais moralės standartais. Ir jaunimas, ir vedusios poros ras joje daug konkrečių naudingų patarimų ir apie lytinio akto techniką, ir apie galimas lytinio gyvenimo problemas. Krikščionys turi įdėti visas pastangas, kad padaryti savo sutuoktinį laimingu santuokos guolyje.

         Pažvelkime ką Šventasis Raštas moko apie tai. Visų pirma, Dievas leidžia turėti seksualinius santykius tik su savo sutuoktiniu. Seksas už santuokos ribų Jo yra griežtai draudžiamas: „Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas teturi sau žmoną ir kiekviena sau vyrą( 1 Kor 7.2)“.

          Krikščioniškos santuokos lytinio gyvenimo pagrindinis principas- rūpinimasis ne savo, bet partnerio pasitenkinimu: „Vyras teatlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui. Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona( 1 Kor 7.3-4)“. Kaip matome, apaštalas Paulius ir šioje sferoje ragina tikinčiuosius atsisakyti savanaudiškumo ir tarnauti vienas kitam. Tikrai mylintis vyras net po sunkių darbų atras jėgų seksualiai patenkinti žmoną jei ši to nori. Taip pat ir tikrai mylinti žmona supras dažną vyro poreikį seksui ir niekada jo neatstums.

          Jei abu sutuoktiniai stengsis vykdyti visas prieš tai minėtas pareigas bei atsižvelgs į visus partnerio emocinius ir fiziologinius poreikius, lytinis poros gyvenimas turėtų būti sklandus ir harmoningas. Jei žmona gerbs ir įvertins savo vyrą, šis geis jos ir norės kuo geriau ją patenkinti lovoje. Jei vyras mylės žmoną ir bus rūpestingas bei švelnus, ji lengvai galės seksualiai susijaudinti ir jam atsiduoti. Dr. K. Imelinskis savo knygoje būtent apie tai ir kalba: „Moterų aukštesnieji jausmai labai susiję su lytiniu potraukiu. Kad lytinis suartėjimas moteriai galėtų teikti džiaugsmo, ją turi sieti su vyru meilės ir draugystės jausmai, ji turi pasitikėti, žavėtis juo ir t.t. Tik tada jos organizmas visai normaliai reaguos į seksualinio pobūdžio dirgiklius, tik tada ji, tenkindama lytinį potraukį, pajus tikrą lytinio suartėjimo malonumą.“ Kai abu sutuoktiniai iš tiesų myli, gerbia, brangina vienas kitą bei atvirai bendrauja, jie greitai atranda geriausius būdus kaip abiems kartu pasiekti maksimalaus pasitenkinimo lytinio akto metu.

         Seksualumas- tai Dievo dovana žmogui ir jame nėra nieko nuodėmingo ar gėdingo. Pirmieji žmonės Adomas ir Ieva buvo nuogi, tačiau nesigėdijo vienas kito. Sutuoktiniai taip pat neturėtų gėdytis vienas kito. Vyrui labai svarbu matyti savo moterį nuogą ir ja grožėtis, nes jis seksualiai susijaudina matydamas. Moteris seksualiai susijaudina girdėdama gražius žodžius ir glamonėjama, todėl kartais jai būna sunku suprasti, kodėl vyras nenori gesinti šviesos. Turėdamas galimybę grožėtis savo išrinktosios kūnu ir matydamas ją namuose pasipuošusią ir gražią, vyras negailės savo jai taip reikalingų gražių žodžių. Senojo Testamento Giesmių Giesmėje mes matome puikų sužadėtinių žavėjimosi vienas kitu ir vyro sugebėjimo sakyti komplimentus pavyzdį: „Kokios gražios tavo kojos su kurpėmis, kunigaikščio dukra! Tavo strėnų išlinkimai kaip papuošalai, kaip menininko rankų darbas. Tavo liemuo lyg ištekinta taurė, kurioje niekada nestinga gėrimo, tavo pilvas lyg kviečių krūva, apkaišiota lelijomis. Tavo krūtys lyg stirnos dvynukai( Gs G 7.1-3)“.

        Ir vyras, ir žmona privalo prižiūrėti savo kūnus ir nebūti apsileidę, nutukę, turi stengtis patikti partneriui. Štai ką rašo apaštalas Paulius savo laiške korintiečiams: „Norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių. Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais- stengiasi patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi pasaulio reikalais- stengiasi patikti žmonai. Yra skirtumas tarp žmonos ir mergaitės. Netekėjusi moteris rūpinasi Viešpaties reikalais, o ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais- kaip patikti vyrui( 1 Kor 7.32-34)“. Kiekvienas šeimą sukūręs krikščionis privalo rūpintis savo higiena, fizine forma ir išvaizda, bei keisti tai, kas sutuoktiniui nepatinka.

          Sutuoktiniai negali gėdytis atvirai kalbėti apie tai, kas jiems patinka ir nepatinka lytinio akto metu. Kiekvienos moters fiziologija yra skirtinga, todėl vyro užduotis yra kiek įmanoma greičiau pažinti savo žmonos lytinius savitumus. Visoms moterims yra reikalinga ilga preliudija prieš lytinį aktą, bet jo technika turi priklausyti nuo individualių poreikių. Dažnas „išsikrovimas“ sekse ypač būtinas vyrams, bet nė kiek ne mažiau teigiamai veikia ir moters savijautą.

            Vienas iš krikščioniškos santuokos tikslų yra susilaukti  palikuonių. Tačiau reikalingi mažiausiai 2 metai, kad po vaiko gimimo moters organizmas pilnai atsistatytų. Kadangi Raštas ir daugelis krikščioniškų konfesijų griežtai pasisako prieš bet kokio tipo abortus, kartais sutuoktiniams derėtų naudotis apsisaugojimo nuo nėštumo priemonėmis. Daugelis porų gana sėkmingai išvengia nėštumo naudodami natūralų Billingo metodą, kai atsižvelgiama į moters ciklo drėgnąjį ir sausąjį periodus. Ypač lengva juo naudotis kai ciklas yra reguliarus. Pastoti sausojo periodo metu beveik neįmanoma. Drėgnojo(vaisingojo) periodo metu ir 3 dienos po jo galima naudoti prezervatyvus. Šiuo metu plačiai naudojamos kontraceptinės tabletės dažnai neigiamai veikia moters organizmą, todėl geriau apsieiti be jų. Taip pat, Raštas pataria menstruacijų metu nuo lytinių santykių susilaikyti.

           Krikščioniškoje santuokoje nėra galimi jokie iškrypimai. Biblija griežtai pasisako prieš analinį ir tos pačios lyties asmenų seksą. Taip pat krikščioniui nedera nei iki santuokos, nei esant santuokoje užsiimti masturbacija. Krikščionis turi išmokti valdyti savo kūną ir visą savo seksualinę energiją naudoti sutuoktinio labui. Masturbacija- tai sutuoktinio išdavimas ir ignoravimas.

 

                                              Santuokos šventumo bei meilės išsaugojimas

 

            Labai svarbu išlaikyti santuoką šventume ir nepasiduoti pagundoms iš šalies. Pagal atliktus tyrimus, pornografijos internetinės svetainės šiuo metu klesti, vis daugiau erotinės medžiagos galima parsisiųsti nemokamai. Vis daugiau vyrų ( net ir krikščionių tarpe) tampa nuo to priklausomi. Žinoma, didžioji jų dalis pornografija pradeda domėtis nebūdami pasitenkinę savo intymiu gyvenimu santuokoje. Matant apsileidusias, negražias ir piktas žmonas, jiems natūraliai kyla noras palandžioti po internetą. Apsilankiusio gerame restorane ir skaniai bei sočiai pavalgiusio žmogaus niekada nesugundys po to pasiūlytas sumuštinis su sūriu. Būtent santuoka, o ne internetas ar kita moteris, ir turėtų būti toks seksualinių santykių restoranas. Bet koks tarpusavio santykių ir lytinio gyvenimo problemų sprendimo vilkinimas santuokai gali būti pražūtingas. „Alkaną“ vyrą gali greitai suvilioti mažiausias seksualinis dirgiklis. Taip pat, negaudama pakankamai vyro meilės ir dėmesio, moteris gali greitai pasiduoti atsitiktinio džentelmeno apžavams. Sutuoktinių pora turi nuolat budėti, kad rūpesčiai nepavogtų romantikos ir neužgožtų meilės bei aistros vienas kitam. Kartais, norint sugražinti meilę, gali prireikti gana drastiškų priemonių, pvz. Išėjus iš darbo ir kažką pardavus, palikti  vaikus pas senelius ir išvažiuoti į mėnesio romantišką kelionę.

         Vis dėlto, net pasitenkinę savo santuoka vyrai gali būti sugundyti kitos moters jei nebudės ir duos valią kūno įgeidžiams bei instinktams. Dažnai pagundos užkariauja vyrų širdis ir protus tuomet, kai jie būna arba pavargę, arba nepakankamai užsiėmę. Puikus to pavyzdys yra Izraelio karaliaus Dovydo istorija su Betsabėja: „Praėjus metams, tuo laiku, kai karaliai eina į karą, Dovydas pasiuntė Joabą su savo tarnais ir visą Izraelio kariuomenę, kurie nugalėjo amonitus ir apgulė Rabą. Bet Dovydas pasiliko Jeruzalėje. Kartą vakare Dovydas atsikėlė nuo savo lovos ir vaikščiojo ant karaliaus namo stogo. Nuo stogo jis pamatė besimaudančią moterį; moteris buvo labai graži. Dovydas pasiuntė sužinoti, kas ji. Jam buvo pranešta, kad tai Eliamo duktė Betsabėja, hetito Urijo žmona. Dovydas pasiuntė savo tarnus ją atvesti. Ji atėjo pas jį, ir jis sugulė su ja, nes ji buvo apsivaliusi nuo savo nešvarumo. Ir ji sugrįžo į savo namus( 2 Sam 11.1-4)“.

           Visos didelės nuodėmės prasideda nuo mažų kompromisų. Dovydas nėjo į karą ir, neturėdamas kuo užsiimti, vaikštinėjo ant savo stogo. Tereikėjo tik vieno žvilgsnio į nuogą gražią moterį, kad įsiliepsnotų aistra, sugriovusi visiškai nekalto garbingo kario Urijo gyvenimą. Toliau 11 skyriuje mes skaitome, kaip, norėdamas paslėpti savo nuodėmės pėdsakus ir gauti Betsabėją, Dovydas suorganizavo jos vyro žūtį.

           Sužinojęs iš tarno, kad Betsabėja yra Urijo žmona, Dovydas turėjo bematant atsisakyti jos siekti, tačiau jis leido sau padaryti kompromisą. Jis pamanė, kad tik vienos nakties nuotykis niekam per daug nepakenks. Tačiau žingsnis jau buvo žengtas, nelaimei, moteris pastojo. Po to sekę įvykiai tik dar labiau sukomplikavo Jo padėtį, ir viskas baigėsi dideliu nusikaltimu.

           Krikščionis vyras turi būti labai kategoriškas gundymų atžvilgiu. Negali būti vietos nė menkiausiam kompromisui, nes maža kibirkštėlė gali uždegti didžiulę ugnį. Dvasia turi vadovauti kūnui, o ne atvirkščiai. Supratęs ką padarė, Dovydas atgailavo dėl savo nuodėmės ir Dievas jam atleido, bet iš šios paleistuvystės gimęs sūnus neišgyveno. Savo vaikus jis vėliau mokė, kad šie nekartotų jo klaidų. Vėliau gimęs iš Betsabėjos jo sūnus Saliamonas savo patarlėse vėliau rašė: „Kaip varvantis medus svetimos moters lūpos ir jos burna švelnesnė už aliejų. Bet galiausiai ji tampa karti kaip metėlė ir aštri kaip dviašmenis kalavijas. Jos kojos žengia į mirtį, jos žingsniai veda į pragarą( Pat 5.3-5)“.

           Atsiduodamas paleistuvystei, vyras tampa jos vergu ir praranda dvasinį autoritetą bei ramybę. Tokiu atveju būtina atgailauti ir iš visų jėgų su Dievo pagalba kovoti su netikusiais kūno norais. Žymiai geriau yra gyventi kaip pataria tas pats karalius Saliamonas: „Gerk vandenį iš savo šulinio, tekantį vandenį iš savo versmės. Ar tavo vandens šaltiniai išsilies po gatves, o vandens srovės aikštėse? Tebūna jie tik tau, nedalink jų svetimiems. Tebūna tavo šaltinis palaimintas ir džiaukis su savo jaunystės žmona. Ji kaip miela stirna, kaip grakšti elnė. Tegul jos krūtys tenkina tave visą laiką, nuolat mėgaukis jos meile. Mano sūnau, kam tau mėgautis svetima moterimi ir apsikabinti su svetimąja( Pat 5.15-20)“.

          Seksualiniai santykiai už santuokos ribų paprastai atneša daugiau skausmo ir žalos nei malonumo. Tik santuokoje slypi tikrasis intymumo džiaugsmas, ramybė ir saugumas.

 

         

                                                     Šeimos finansai

 

        Dėl pinigų panaudojimo šeimose dažnai vyksta nesutarimai. Kai kuriose santuokose kiekvienas iš sutuoktinių turi savus atskirus pinigus. Pvz. Žmona savo uždirbtus pinigus skiria šeimos maistui pirkti ir savo poreikiams, o vyras išlaiko būstą, vaikus ir likusius pinigus panaudoja savo reikmėms. Tačiau krikščioniškoje šeimoje pinigai turėtų būti bendri: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra( Ap d 2.44)“. Esant artimiems tarpusavio santykiams ir meilei, nėra sunku susitarti kam kiek pinigų paskirti.

         Krikščioniškai porai yra būtina kruopščiai planuoti savo biudžetą. Visų pirma, jis neturi būti deficitinis. Raštas nepasisako kategoriškai prieš skolinimąsi, tačiau įvardija tai kaip prakeikimo pasekmę: „Tavo žemėje gyvenąs ateivis labai iškils virš tavęs, tu gi labai nusmuksi. Jis tau skolins, bet tu jam neturėsi ko skolinti. Jis bus galva, o tu uodega( Pak Įst 28.43-44)“. Dievo laiminama ir pagal Jo įsakymus gyvenanti šeima turėtų būti pakankamai aprūpinta, kad nereikėtų skolintis: „Viešpats atvers tau savo gerąjį lobyną- dangų, kad duotų lietaus tavo žemei reikiamu metu ir laimintų tavo rankų darbą; tu skolinsi daugeliui tautų, bet pats iš nieko nesiskolinsi( Pak Įst 28.12)“. Ypač skolinantis iš banko, pastarajam yra sumokamos didžiulės palūkanos, iš kurių lobsta tik keletas ir taip jau turtingų žmonių. Žymiai geriau šiuos pinigus panaudoti savo šeimos labui arba labdarai. Būtent pernelyg didelis skolinimasis iš bankų Amerikoje sukėlė gilią finansinę krizę 2008 metais. Daugybė šeimų nepamatavo savo galimybių sumokėti bankui einamąsias įmokas ir palūkanas, bei turėjo išsikraustyti iš savo naujųjų namų. Šiuolaikinis pasaulis nori turėti viską greitai ir daug, tačiau Dievo karalystėje veikia kiti dėsniai. Gyvenančios ne pagal savo galimybes poros yra pasmerktos nuolatiniam stresui, tačiau geriau paklausyti Saliamono išminties: „Geriau mažai su Viešpaties baime negu dideli turtai su rūpesčiu( Pat 15.16)“. Krikščioniškos šeimos gerbūvis turėtų nuolat augti, nes ją laimina ir išmintį teikia pats Dievas, bet tai negali įvykti staiga. Greitai atėję dideli pinigai daugeliui žmonių yra gana pavojingas išbandymas. Dideles sumas loterijose laimėję žmonės retai nuo to tampa laimingesni. Biblijos herojai Abraomas ir Jokūbas pradžioje neturėjo daug turto, bet, laikui bėgant, išmintingai tvarkydamiesi, jie tapo vienais turtingiausių žmonių visoje apylinkėje.

          Tariantis ir planuojant šeimos biudžetą, taip pat paskutinį žodį turėtų tarti vyras. Pagal atliktus tyrimus, vyrai geriau moka taupyti ir nėra tokie spontaniški perkant. Žinoma, ne visi vyriškosios giminės atstovai išmintingai tvarkosi su pinigais. Tokiais atvejais jiems būtų verta paklausyti žmonų patarimų. Skirstant finansus, galima laikytis šio eiliškumo:

       1.  Aukos.

       2.  Namiškių poreikių patenkinimas(maistas, drabužiai, kosmetika ir t.t.)

       3.  Būsto mokesčiai.

       4.  Taupymas nenumatytiems poreikiams ir didesniems pirkiniams. 

      5.  Atostogos ir pramogos.    

          Mylėti Dievą ir nuolat pagerbti Jį savo turtu yra aukščiausias krikščionio prioritetas. Tačiau žinoma, ši dalis neturėtų būti tokia didelė, kad atimtų duoną iš namiškių ir leistų jiems šalti. Jėzus griežtai pasmerkė tuos, kurie aukojo Dievo namams apleisdami tėvų poreikius( Mt 15.3-6).

          Nemažai krikščionių, atsižvelgdami į Senojo Testamento nuorodas, aukoms skiria ne mažiau kaip 10% savo pajamų ir daugeliu atveju tai yra teisinga. Tačiau aukojant nereikėtų apsiriboti vien savo bendruomenės aukų krepšeliu ir daryti tai kaip prievolę. Aukos krikščioniui- tai laisvanoriška ir džiaugsminga jo meilės savo Mokytojui išraiška, o ne aklas kažkokios pareigos vykdymas. Pagal Izraelio Įstatymą, dešimtinių pinigai būdavo naudojami ne tik kunigų ir šventyklos išlaikymui, bet ir našlių bei našlaičių šelpimui, pagalbai ateiviams iš kitų tautų, pačių aukotojų pramogai Dievo akivaizdoje: „Duok dešimtinę savo derliaus kiekvienais metais. Dešimtinę javų, vyno bei aliejaus ir galvijų bei avių pirmagimius valgyk Viešpaties, savo Dievo akivaizdoje toje vietoje, kurią Jis išsirinks savo vardui, kad išmoktum bijotis Viešpaties, savo Dievo. Jei vieta, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks savo vardui, bus labai toli ir negalėsi ten nugabenti dešimtinių iš to, kuo Viešpats tave palaimino, tai viską parduok ir pinigus nusinešk į vietą, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks. Už tuos pinigus nusipirk, kas tau patiks: galvijų, avių, vyno bei stiprių gėrimų ir visa, ko tik norėsi; valgyk tai su visa savo šeima Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje ir džiaukis. Neužmiršk pas tave gyvenančio levito, nes jis neturi dalies paveldėtoje žemėje. Kas treji metai atnešk dešimtinę tų metų derliaus į miesto sandėlius. Tai bus maistas levitui, neturinčiam dalies paveldėjimui, taip pat ateiviui, našlaičiui ir našlei, kurie gyvena tavo apylinkėje, kad Viešpats, tavo Dievas, laimintų visus tavo darbus, kuriuos darysi( Pak Įst 14.22-29)“.

        Dievas daugelyje Rašto vietų yra pažadėjęs gausiai atlyginti ir laiminti(saugoti, padėti, globoti) tuos, kurie nesavanaudiškai padeda kitiems. Savo tarnavimo metu Jėzus gausiai šelpdavo vargšus ir daug mokė apie pinigus, ragino tikinčiuosius neprisirišti prie materialinių vertybių bei saugotis godumo. Pirmieji krikščionys buvo ypač dosnūs aukotojai. Jie net parduodavo didelės vertės nekilnojamąjį turtą, kad padėtų stokojantiems, ir darė tai su dideliu džiaugsmu. Gaila, kad mūsų dienomis tokių nesavanaudiškų tikinčiųjų nėra daug. 

        Kaip jau skaitėme, aukos turėtų teikti džiaugsmą visai šeimai. Pvz. Šeima gali pakviesti savo bažnyčios ganytojus pietų į gerą restoraną, aplankyti kokį nors krikščionišką reabilitacijos centrą ir paaukoti pinigų jo išlaikymui, nusiųsti pinigų kuriai nors krikščioniškai radijo ar televizijos stočiai, remti finansiškai našlaičius iš vaikų namų, prisidėti prie savo bažnyčios remonto ir t.t. Kiekviena krikščioniška šeima turi ieškoti išminties kaip tinkamai paskirstyti aukų pinigus. Aktyviai tame gali dalyvauti ir vaikai.

        Planuodama biudžetą, kiekviena valstybė skiria kažkiek pinigų rezervo fondui, kuriuo naudojasi ištikus bėdai, o gerai besitvarkanti valstybė kaupia pinigus didesniems projektams. Šeima taip pat turėtų taupyti nenumatytiems atvejams ir didesniems pirkiniams. Turinčiai savo rezervo fondą šeimai nereikės bėgioti į banką, pas tėvus ar kaimynus, kad šie paskolintų pinigų sugedus automobiliui, ar pribrendus vizitui pas odontologą.

        Atostogos ir pramogos taip pat yra labai reikalinga šeimos gyvenimo dalis. Negalima atostogoms ir pramogoms skirtų pinigų išleisti ne ypač reikalingų daiktų įsigijimui.

                                            

                                                      Šeimos fizinė sveikata

 

        Sveikatos problemos vis labiau kamuoja civilizuotą pasaulį. Sparčiai daugėja nutukusių, ligotų žmonių, o farmacijos kompanijos džiaugiasi nuolat augančiais pelnais. Joms naudinga ne išgydyti, o tik šiek tiek nuslopinti ir laikinai paslėpti ligų simptomus. Maisto pramonė taip pat nelabai rūpinasi žmogaus sveikata. Parduotuvių lentynose nedaug rasime tikrai sveikų ir vertingų produktų. Oras miestuose tampa vis labiau užterštas. Mes nuolat prisikvėpuojame įvairiausių nuodų.

        Deja, daugelis šeimų menkai domisi sveikos mitybos principais. Valgydami bet ką ir bet kaip, nesportuodami, ir tėvai, ir vaikai yra pasmerkti būti nuolatiniais ligoninių ir vaistinių klientais. Daugelis mokslininkų dietologų pabrėžia, kad beveik visos ne psichinės kilmės ligos- tai netinkamos mitybos, užteršto organizmo, streso ir judėjimo trūkumo rezultatas.

         Žmogaus kūnas yra genialiai sukurtas ir sugeba pats užkirsti kelią ligoms bei apsivalyti nuo teršalų, tereikia tinkamai jį prižiūrėti. Norint, kad automobilis ilgai tarnautų, reikia naudoti tinkamą kuro rūšį, laiku keisti variklio ir kitų mechanizmų tepalus bei filtrus, atlikti daugybę kitų pagal gamintojo instrukcijas numatytų priežiūros darbų. Norint, kad gerai funkcionuotų žmogaus organizmas, taip pat būtina kruopščiai parinkti kuro rūšį- maistą, sudaryti sąlygas visai sistemai išsivalyti ir atsinaujinti, į viską žiūrėti pozityviai.

        Nemažai apie sveiką mitybą mes galime sužinoti pastudijavę Šventąjį Raštą bei paskaitę žymių mokslininkų dietologų knygas. Daug puikių patarimų yra P. Brego knygoje „Gyventi sveikai“, profesoriaus A.P. Stolešnikovo knygoje „Kaip sugrįžti į gyvenimą“, G. Malachovo „Organizmo valymas ir tinkama mityba“ bei kituose panašiuose veikaluose.

        Senojo Testamento pranašo Danieliaus knygos 1 skyriuje mes matome, jog Dievo išrinkta žydų tauta gerai žinojo pagrindinius teisingos mitybos principus:

       „Tada Danielius sakė prievaizdui, kurį eunuchų viršininkas buvo paskyręs Danieliui, Hananijui, Misaeliui ir Azarijui prižiūrėti: „Bandyk savo tarnus dešimt dienų, duodamas mums daržovių valgyti ir vandens gerti. Po to palygink mūsų veidus su jaunuolių, valgiusių karaliaus valgius. Ir kaip tau atrodys, taip daryk su savo tarnais“. Jis sutiko patenkinti šitą prašymą ir bandė juos dešimt dienų. Dešimčiai dienų praėjus, jų veidai atrodė gražesni ir jų kūnai buvo sveikesni negu visų jaunuolių, valgiusių karaliaus valgius. Prievaizdas paimdavo jiems skirtą valgį ir vyną ir duodavo jiems daržovių“.

        Būtent termiškai neapdorotos daržovės, žolės ir vaisiai turėtų sudaryti didžiąją žmogaus raciono dalį. Šviežias daržoves ir vaisius organizmas greitai įsisavina bei pašalina, jose yra daug gero vandens, vitaminų, mineralų, ląstelienos ir kitų reikalingų medžiagų. Tik dažnas daržovių ir vaisių valgymas garantuoja puikią žarnyno veiklą. Deja, daugelio Europos ir JAV gyventojų didžiąją raciono dalį sudaro miltiniai, mėsiški, bulvių patiekalai, pieno produktai bei saldumynai, dėl ko žarnynas neužilgo apsineša, užsiteršia ir nebegali tinkamai pasisavinti naudingųjų medžiagų.

       Ypač žalingas organizmui yra netinkamas produktų derinimas. Priklausomai nuo to, koks maistas patenka į skrandį, keičiasi skrandžio sulčių sudėtis- nuo beveik neutralių iki labai rūgščių, taip pat kiekviena maisto rūšis išbūna skrandyje skirtingą laiko tarpą. Todėl prikrovus į jį įvairiausių maisto produktų, jis pasimeta ir ne viską tinkamai suvirškina. Pvz. Vienu metu suvalgius mėsos, vaisių ir saldumynų neužilgo virškinamajame trakte prasideda stiprus rūgimas ir puvimas, kurio metu išsiskiria ir patenka į kraują nuodingi toksinai. Šių principų nesuprantantys žmonės pastoviai nuodija ir alina savo organizmą, todėl ilgainiui jis apsunksta, praranda imunitetą ir tampa atviras daugeliui ligų. Įdomu, kiek laiko važiuotų benzinu varomas automobilis, jei į jo kuro talpą pripiltume dyzelinio kuro?

         Vis didesne civilizuoto pasaulio bėda tampa rafinuoti ir išvalyti produktai. Chemiškai  apdorojant ir išvalant saulėgražų bei alyvuogių aliejų, jis praranda savo gerąsias savybes. Nuskutant luobeles nuo grūdinių ir ankštinių kultūrų, jie praranda daugelį savo naudingųjų medžiagų. Būtent luobelėse yra didžioji dalis vitaminų ir būtent luobelės yra gyvybiškai reikalingos normaliai žarnyno veiklai palaikyti. Deja, parduotuvių vitrinos lūžta nuo baltųjų(nušlifuotų) ryžių, nuskustų žirnių, makaronai, duona ir kiti kepiniai yra gaminami iš menkaverčių baltųjų miltų.

         Vienos Azijos kalniečių genties, gyvenančios Hunzos slėnyje, žmonės nežino, kas yra liga bei dauguma gyvena daugiau nei šimtą metų. Vasarą jie valgo žalius vaisius bei daržoves, o žiemą- džiovintus abrikosus ir daigintus grūdus. Škotų gydytojas M. Karlsonas kurį laiką gyveno šalia jų ir tyrinėjo jų mitybą. Grįžęs į Angliją, jis atliko eksperimentą su gyvūnais. Vienus maitino įprastu Londono darbininkų šeimos maistu( balta duona, silkė, rafinuotas cukrus, konservuotos bei virtos daržovės). Po kurio laiko šitą grupę apniko įvairiausios žmonių ligos. Kitiems gyvūnams buvo taikoma Hunzos dieta, ir jie visą bandymų laiką išliko sveiki. Šis bandymas puikiai parodo, kokią įtaką žmogaus sveikatai turi mityba.

         Žmogaus organizmas sunkiai perdirba ir pasisavina pigų rafinuotą baltąjį cukrų- sacharozę(naudingosios fruktozės bei gliukozės pakaitalą), todėl didesni saldumynų kiekiai gali labai pakenkti sveikatai. Dažnai pirkdami vaikams saldžius vaisvandenius bei saldumynus, tėvai tiesiogiai juos žaloja. Būtent dėl sacharozės keliamo pavojaus kai kurių JAV valstijų mokyklose buvo uždrausti saldumynų ir Coca Colos automatai.

         Mūsų protėviai valgydavo natūralius, mažai perdirbtus produktus, daug daržovių, todėl jiems retai reikėdavo gydytojų. Biblijos žmonių racioną taip pat sudarė įvairus, bet paprastas, sveikas, natūralus maistas. Jie nevalgydavo daug produktų vienu metu. Po prisikėlimo Jėzus vaišino savo mokinius tik ant žarijų kepta žuvimi bei duona, ir po to nesiūlė jiems jokių desertų.

         Senojo Testamento Įstatymas leidžia žydams valgyti tik tuos gyvulius, kurie turi skeltą nagą ir gromuliuoja, o vandens gyvūnus tik su pelekais ir žvynais; nebuvo leidžiama valgyti maitėdų ir kai kurių kitų paukščių. Tokiu būdu ant izraelitų stalo negalėjo patekti jokie dvėseliena galintys misti gyvūnai( krevetės, vėžiai, unguriai, kiaulė ir kiti). Tik visai neseniai mokslas patvirtino, kad gausi riebalų ir cholesterolio kiauliena yra žalinga žmogaus organizmui. Užkalkėję kraujagyslės ir kraujotakos sutrikimai- tai kiaulienos valgytojų bėda. Šio gyvulio kūne gali veistis daug įvairiausių mikrobų bei kirminų, nuo jos galima užsikrėsti labai pavojinga ir sunkiai išgydoma liga- trichinelioze. Daugelis dietologų pataria valgyti žuvį, vištieną, kalakutieną, jautieną ar avieną, bet jokiu būdu ne kiaulieną.

         Vartojant pilną nitratų ir kitų teršalų maistą, ne visuomet teisingai jį derinant bei kvėpuojant užterštu oru, organizmą valantys organai kepenys ir inkstai nebesuspėja pašalinti susikaupusių įvairių nuodingų medžiagų. Tuomet būtina leisti organizmui apsivalyti ir atsinaujinti. Puikus ir vienintelis būdas tai padaryti- badavimas. Beveik visi žymūs Biblijos veikėjai daug pasninkaudavo. Prieš pradėdamas savo tarnavimą, Jėzus pasninkavo net 40 dienų. Badaujant yra pažabojami kūno norai ir į pirmąjį planą išeina dvasia, prašviesėja protas. Žinoma, pasninkaudami tikintieji siekia daugiau dvasinių tikslų, bet tai labai naudinga ir kūnui. Daugiau nei dvi dienas nevalgant ir geriant tik tyrą vandenį, organizmas pradeda stipriai valytis nuo jame susikaupusių teršalų ir nuodingų medžiagų. Net vienkartinis 5-7 dienų badavimas gali ženkliai pagerinti sveikatą ir neblogai išvalyti visus organus, o ypač- storąją žarną. Ketvirtąją- penktąją pasninko dieną nuo žarnų sienelių atšoka ir pasišalina didžioji dalis apnašų ir akmenų, o tai žymiai palengvina maistinių medžiagų pasisavinimą. Ilgesnį laiką negaudamas maisto, organizmas pradeda sparčiai tirpdyti poodinius riebalus ir naikinti visas sergančias ląsteles, virusus bei mikrobus. Sveikosios ląstelės tuomet gali ramiai išsigydyti ir atsinaujinti. 21- 28 dienų badavimas turi ypač stiprų gydomąjį poveikį. Tokio badavimo metu organizmas pats naikina visas ligas ir jų sukėlėjus. Polis Bregas savo knygoje „Badavimo stebuklai“ rašo: „ Kiekvieną savaitę, nepraleisdamas nė vienos, aš badauju 24- 36 valandas. Be to, aš dar badauju 7- 10 dienų keturis kartus per metus. Laikydamasis tokio grafiko, jaučiuosi labai gerai ir sukuosi kaip mašina. Aš niekuomet nepavargstu, nebūnu mieguistas. Esu protiškai ir fiziškai aktyvus. Man visada užtenka laiko ir jėgų“. Šis žmogus žuvo sportuodamas, sulaukęs 95 metų. Jo organai ir kraujotakos sistema buvo kuo puikiausios būklės ir galėjo dar ilgai tarnauti.

         Žinoma, norint badauti ilgesnį laiką, būtina gerai žinoti kaip tinkamai tai daryti. Neišmintingas išėjimas iš pasninko gali net pakenkti sveikatai. Taip pat, badavimų trukmę reikia didinti palaipsniui. Jau minėtose prof. A.P. Stolešnikovo ir P. Brego knygose yra labai aiškiai nurodyta kaip elgtis šiuo metu ir ką po to valgyti.

         Prie sveikos mitybos būtina pereiti pamažu. Kraštutinumai niekur nėra gerai. Į dietologų nurodomas produktų derinimo schemas taip pat nereikia žiūrėti labai kategoriškai. Kiekvienas žmogus yra unikalus bei pats jaučia, kokie deriniai jam tinka ir kokie ne. Ypač šie pojūčiai tampa jautrūs po badavimo. Vis dėlto, egzistuoja universalios sveikos mitybos taisyklės, kurių geriausia laikytis. Peržvelkime svarbiausias iš jų:

            1. Skysčius gerti 15 min. prieš valgį, arba 2- 4 val. po valgio, bet jokiu būdu ne jo metu.

      Maisto metu išgertas skystis atskiedžia skrandžio sultis ir jose esančius fermentus, o tai pristabdo ir labai apsunkina visą virškinimo procesą. Priklausomai nuo maisto sudėties, virškinamas jis išbūna skrandyje nuo 2 iki 4 valandų. Baltymai yra virškinami ilgiausiai.

            2. Gerai sukramtyti maistą.

      Maistas turi būti gerai susmulkintas ir suvilgytas seilėmis. To būtinai reikia, kad virškinimas vyktų sklandžiai ir būtų lengvai pasisavinamos visos naudingosios medžiagos.

            3. Valgyti kūno temperatūros maistą.

      Skrandis negali pradėti normaliai virškinti, jei maistas yra per šaltas, arba per karštas.

            4. Valgyti tik gerai išalkus.

     Virškinimo procesas vyks sklandžiai ir sparčiai kai organizmas bus tam gerai pasiruošęs.

          5. Vaisius vartoti ne vėliau kaip 1 val. prieš rimtą valgį.

     Vaisių sultys labai trukdo skrandžiui normaliai atlikti savo darbą apdorojant krakmolingus ir baltymingus produktus.

          6. Nė dienos be daržovių ir vaisių.

      Maždaug 50 proc. viso maisto turėtų sudaryti termiškai neapdorotos daržovės ir vaisiai; 20 proc.- baltyminis maistas; 17 proc.- krakmolingas maistas; 7 proc.- natūralus visų rūšių cukrus; 6 proc.- aliejai.

          7.   Kuo mažiau termiškai apdoroti produktus.

      Kuo ilgiau kepame ar verdame, tuo daugiau maisto produktai praranda vitaminų ir kitų naudingųjų medžiagų. Prieš verdant grūdines ar ankštines kultūras, geriausia jas gerai pamirkyti. Taip pat žymiai sveikiau yra valgyti troškintą, arba keptą ant grotelių, o ne rūkytą ir keptą ant riebalų maistą.

          8. Vartoti kuo mažiau rafinuotų produktų, kiaulienos, nevartoti alkoholio, kavą gerti saikingai.

          9. Saldumynus valgyti atskirai. Puiku, jei jie pagaminti naudojant medų.

         10. Dieną pradėti nuo stiklinės šviežiai spaustų sulčių arba tyro(ne vandentiekio) vandens. Visos dienos metu išgerti ne mažiau kaip 2 litrus vandens.

         11. Esant galimybei, daržoves ir vaisius augintis savo sode, o pirkti ne iš didžiųjų prekybos centrų, bet iš tikrai ekologiškai ūkininkaujančių žmonių. Tik taip apsaugosime save nuo nitratų bei kitų nuodingųjų medžiagų žalos.

         12. Vengti bet kokių genetiškai modifikuotų produktų.

         13. Nuolat skirti laiko bent jau neilgam pasninkui.

         

                                                         Vaikų auklėjimas

 

                                                                  Įžanga

 

         „Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas! Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Šitie žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, tepasilieka tavo širdyje; mokyk jų savo vaikus ir apie juos kalbėk, sėdėdamas savo namuose, būdamas kelionėje, guldamas ir atsikeldamas. Prisitvirtink juos kaip ženklą prie savo rankos ir prie kaktos; užrašyk juos ant durų staktų ir ant savo kiemo vartų( Pak Įst 6.4-9)“.

         Tik tėvai, o ne mokyklų mokytojai yra atsakingi už savo vaikų gyvenimus. Savo Įstatyme Dievas ne veltui ragina tėvus visur, kur tik įmanoma mokyti savo atžalas doros ir teisumo kelių. Deja, Izraelio istorija mums rodo, kad daugelis tėvų pro pirštus žiūrėjo į šiuos nurodymus. Jau po kelių kartų didžioji tautos dalis nusisuko nuo Dievo.

         Vienas JAV Arizonos valstijos kalėjimo psichologas tyrė priežastis dėl kurių žmonės ten pateko. Jie buvo kilę ir iš turtingų, ir iš vargingų šeimų, bet juos visus siejo vienas bendras dalykas- bendravimo su tėvais trūkumas vaikystėje. Jokie brangūs žaislai nekompensuos tėvo meilės ir buvimo šalia. Jokie draugai neužpildys mažylio širdyje atsiradusios tuštumos, atsiradusios po tėvo žodžių: „Pasitrauk, neturiu laiko“.

         Būdamas mažas, vaikas mėgdžioja viską, ką daro tėvai ir su laiku perima daugelį jų moralės vertybių ir įpročių. Žinoma nemažai atvejų, kai pamestus žmonių vaikus priglausdavo ir išaugindavo žvėrys(dažniausiai vilkai). Deja, paaugę tokie vaikai elgėsi lygiai taip pat, kaip jų „auklėtojai“. Pilnai sugrąžinti juos į žmonių pasaulį būdavo neįmanoma- nepaisant didelių pastangų, jie tapatindavo save tik su žvėrimis- vaikščiojo keturiomis, negalėjo išmokti kalbėti ir bendrauti, mieliau pasirinkdavo šalia esančio gyvūno, o ne žmogaus draugiją.

         Tokie pavyzdžiai tik įrodo didžiulę tėvų įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Tik tinkamas tėvų pavyzdys ir išmintingas auklėjimas gali garantuoti vaiko laimingą ateitį. Savaime jis neužaugs doras ir garbingas.

 

                                                        Paklusnumo pamokos

 

         „Auklėk savo sūnų, tai jis bus tau paguoda ir tavo siela džiaugsis( Pat 29.17)“.

        Visas pasaulis gyvena pagal tam tikras taisykles. Gamtoje veikia įvairūs fizikos dėsniai, kurių turi paisyti visi. Kiekviena valstybė turi savo įstatymus, kurių laužymas užtraukia bausmes.      Krikščioniška šeima turi gyventi pagal Kristaus nurodytas taisykles. Šių taisyklių visų pirma turi laikytis tėvai, o po to ir vaikai. Tačiau pradžioje vaikams būna sunku suprasti, jog Dievo duoti įstatymai ir tvarka šeimoje yra skirti jų gerovei.

        Kiekvienas vaikas gimsta su savita valia, savitu charakteriu, savitu temperamentu bei gamtos įdėtais instinktais, kuriuos tėvai privalo tinkamai nukreipti. Jie žino, kas vaikui yra geriau. Dievas suteikė tėvams atsakomybę ir valdžią, kuriai vaikas turi paklusti. Tik paklusdamas jis galės išmokti atskirti gera nuo blogo, galės išmokti valdyti savo prigimtinius instinktus. Vėliau jam teks paklusti savo darbdaviams, valstybės valdžios struktūroms, vaikinai turės paklusti karininkams karinės tarnybos metu.

        Tėvams būtina nustatyti aiškias taisykles ir užbrėžti aiškias ribas, kurių atžala negali peržengti.

Ribos peržengimo atveju turi sekti keli griežti, bet ramūs perspėjimai, o jei žodis nepadeda, nedelsiant turi sekti bausmė. Matydamas rimtus tėvų ketinimus, vaikas greitai supras ir įvertins teisingo elgesio privalumus ir blogų poelgių žalą. Nemažai tėvų daro didelę klaidą, manydami, kad privers vaiką paklusti šaukdami ant jo. Tai- laikina ir mažai veiksminga priemonė.

        Paprastai daugeliui mergaičių ir paklusniems iš prigimties berniukams neprireikia fizinės bausmės,- užtenka griežto žodinio perspėjimo, tačiau labiau užsispyrusių berniukų sutramdymui fizinė bausmė gali būti labai reikalinga. Senojo Testamento Patarlėse karalius Saliamonas rekomenduoja naudoti rykštę: „Kas gailisi rykštės, nekenčia savo sūnaus, bet kas jį myli, laiku jį baudžia( Pat 13.24)“. Rykštė arba plonas odinis diržas iš tiesų yra geriausia priemonė suduoti vaikui per užpakalį. Jokiu būdu negalima mušti vaiko rankomis,- rankos turi jį glostyti. Fizinės bausmės tikslas- sukelti vaikui atgailą, ir dažnai tam pakanka tik kelių kirčių. Po kiekvienos bausmės turi sekti šiltas ir atviras pokalbis- išsiaiškinama jos priežastis ir aptariama, kaip ateityje jos išvengti. Vaikas turi žinoti, už ką yra baudžiamas. Jokiu būdu negalima to daryti, jei jis kažko nesugebėjo ar ką nors netyčia užmiršo. Negalima bausti, jei jis kažką netyčia nuvertė ar sugadino tyrinėdamas aplinką. Bausmė reikalinga tik sąmoningam nepaklusnumui ir blogam elgesiui pašalinti. Ją turi lydėti meilė ir ramybė, o ne pyktis ir susierzinimas. Vaikas turi jausti, kad bausdamas tėvas nori jam tik gero. Bausmės, įtakotos pykčio,- tai labai pavojingas vaiko asmenybės žalojimas, o ne auklėjimas. Krikščionių Dievas yra teisingas ir griežtas, bet tuo pačiu mylintis ir pasigailintis, jei žmogus nuoširdžiai atgailauja dėl savo blogų darbų. Jei Jis tik baustų, bet nemylėtų ir nepasigailėtų, žmogus tikrai nenorėtų turėti su Juo jokių reikalų. Žemiškasis tėvas turėtų elgtis su savo vaiku lygiai taip pat, kaip dangiškasis Tėvas elgiasi su Savo vaikais.

                  Net neišpažįstantys krikščionybės mokslininkai psichoterapeutai tyrinėdami tėvų ir vaikų tarpusavio santykius pripažįsta Biblijinio auklėjimo metodus. Štai ką žurnale „Redbook“ rašė žymus amerikiečių psichoterapeutas Dr. Benjamin Spock: „Vaikas labai jautrus tėvų abejonėms, kaltei ir susierzinimui. Toks tėvų elgesys verčia jį priešintis jų prašymams ir reikalauti daugiau privilegijų ir nuolaidų. Jo bjaurus elgesys didina tėvų susierzinimą, kuris galų gale išsilieja pykčiu, priverčiančiu vaiką nusileisti. Kitaip sakant, tėvų nuolaidžiavimas neapsaugo nuo barnių, priešingai, padaro juos neišvengiamus.Jeigu norime, kad vaikas darytų, ką reikia, ir liautųsi daryti, ko nereikia, turime elgtis pakankamai aiškiai ir tiksliai. Paprastai tą aiškumą duoda nuolatinė vaiko priežiūra, kol jis įvykdo mūsų reikalavimus. Aš nepatariu imti pavyzdžio iš varinėjančio kareivius seržanto. Galime elgtis- ir reikia- draugiškai. Ramus ir tvirtas elgesys vaikui greičiau sukels norą mandagiai, noriai ir atvirai bendradarbiauti“.

         Kartais vaikai, ypač berniukai, būna hiperaktyvūs (nenormaliai aktyvūs). Tai psichinė liga, kurią medikamentais turi gydyti psichoterapeutas. Atpažinti hiperaktyvumu sergantį vaiką nėra sunku- jis niekaip negali nustygti vietoje, susikaupti ir savęs kontroliuoti. Bausmės tokiam vaikui yra visiškai neefektyvios,- jis jas greitai pamiršta ir toliau daro tai, kas jam patinka. Tik po specialaus gydymo tokį vaiką galima pradėti normaliai auklėti.

          Pradėti mokyti vaiką paklusnumo galima jau nuo šešių mėnesių amžiaus, tačiau naudoti fizines bausmes galima pradėti tik tuomet, kai jis pradeda suvokti bausmės prasmę- nuo maždaug 1,5 metų amžiaus. Idealu, jei vaikas turi savo žaidimų kambarį pilną įvairių žaislų, kur gali viską imti ir čiupinėti. Mažam vaikui būtina kažkuo užsiimti, konstruoti, ardyti, ir tai jis turi daryti kuo daugiau kartu su tėvais. Kai kurie tėvai daro didelę klaidą, norėdami 2- 3 metų bamblį priversti ramiai išsėdėti kokiame nors rimtame renginyje. Mažas vaikas negali tiesiog sėdėti ir nieko neveikti. Paleidus mažylį svetainėje, geriau brangius ir pavojingus daiktus iš jo kelio patraukti ir po truputį mokyti- ką galima imti ir ko ne. Vaiko, kaip ir kiekvieno gyvūno jauniklio, prigimtyje yra įdėtas nenumaldomas troškimas žaisti ir nuolat judėti. Tėvų pareiga yra atrasti jam kuo daugiau įdomių ir naudingų užsiėmimų bei šią energiją tinkamai nukreipti.

         Jokiu būdu negalima vaiko lepinti ir vykdyti jo užgaidas. Dažnas bamblys mėgsta verksmo pagalba manipuliuoti tėvais ir reikalauti įvairiausių dalykų. Pastarieji turi būti pakankamai tvirti ir laiku pasakyti griežtą ir nekeičiamą „ne“. Atžala neturi ožiuotis paguldytas miegoti ir neturi reikalauti iš tėvų ypatingo nuolatinio dėmesio.

         Didysis darbas ugdant vaiko paklusnumą turėtų būti atliktas per pirmuosius 7 metus. Būtent šiuo metu didžiąja dalimi formuojasi jo charakteris, būtent šiuo metu jis išmoksta atskirti gera nuo blogo, įpranta elgtis pagal tėvų moralės principus. Anksti išmokęs valdyti savo valią ir instinktus, išmokęs elgtis atsakingai, jis neturės problemų nei mokykloje, nei po to darbe. Jei mažas jis įpras tvarkingai susidėti žaislus, kultūringai elgtis prie stalo, gerbti tėvus ir kitus vyresnius žmones, nemeluoti ir pan., paaugęs jis bus tik džiaugsmas ir pasididžiavimas tėvams. Ankstyvoje vaikystėje tėvų įdėtas triūsas su kaupu atsipirks ateityje.

       Reikia pabrėžti, kad mokyti vaikus paklusnumo sutuoktiniai gali tik tuomet, kai patys turi harmoningus, meile ir pagarba paremtus tarpusavio santykius. Matydamas nesutarimus tarp tėvų, vaikas pasimes ir paklusti tokiems tėvams jam bus labai sunku. Jei žmona negerbs savo vyro, ir jis nebus šeimos dvasinis autoritetas, vaikas negerbs nei tėvo, nei motinos. Tėvai turi nuolat visur, kur tik įmanoma, skiepyti vaikui savo moralines vertybes, tačiau liaudies išmintis byloja: „Dažniausiai vaikai seka tais tėvų pėdsakais, kuriuos šie kruopščiai paslepia“. Sunku tikėtis, kad vaikas užaugs doras, jei jis matys viena skelbiančius, o kita darančius gimdytojus. Tik aiškiomis moralinėmis vertybėmis vieningai besivadovaujantys sutuoktiniai gali kažko reikalauti iš savo atžalų. Taip pat, padarę klaidų, tėvai neturi bijoti to pripažinti pastarųjų akivaizdoje. Kartais galbūt net teks už ką nors jų atsiprašyti. Visiems šeimos nariams turi galioti tos pačios taisyklės. Ir tėvai, ir vaikai yra lygūs prieš Kristaus įstatymą. Paprastai paaugliai maištauja prieš savo tėvus tik todėl, kad yra negerbiami kaip asmenybės ir iš jų yra reikalaujama tai, ko gimdytojai nereikalavo iš savęs. Žymūs amerikiečių šeimos konsultantai Džonas ir Polė Sandfordai savo knygoje „Krikščioniškos šeimos atstatymas“ rašo: „Vaikas netampa toks, kaip liepia tėvas, jis tampa toks, koks yra tėvas. Pats tikriausias mokymas yra mūsų elgesys kiekvieną gyvenimo su vaikais akimirką. Mokymas esame mes patys“.

      

                                                           Stebuklingi žodžiai

 

        „Mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje; kas jį mėgsta, valgys jo vaisių( Pat 18.21)“.

       Žodžiai, ištarti su įsitikinimu, turi didžiulę jėgą griauti arba statyti. Mokslininkai tyrė, kokią įtaką teigiama arba neigiama kalba daro augalams. Dviejuose kambariuose jie pasėjo javų. Kambario Nr. 1 augalams buvo nuolat kalbami bjaurūs, smerkiantys žodžiai, o kambario Nr. 2 augalams buvo sakomi tik geri, gražūs žodžiai. Po kurio laiko javai iš abiejų kambarių buvo palyginti vieni su kitais. Deja, kaip ir reikėjo tikėtis, pirmajame kambaryje augę želmenys buvo žymiai mažesni ir menkesni, nei augę antrajame.

       Šventasis Raštas sako, kad Dievas sukūrė pasaulį ištaręs žodžius. Šią kuriančią dvasinę jėgą vėliau Jis perdavė žmogui. Tačiau deja, pastarasis ne visuomet šią jėgą naudoja tinkamai. Nėra nieko baisiau, kai tėvas ar motina žemina savo atžalą ir dėl menkos klaidos vadina idiotu ar nevykėliu. Nereikia daug laiko, kad toks jis ir taptų.

       Tikėjimas vaiko sugebėjimais bei teigiami, statydinantys žodžiai jo atžvilgiu yra ypač reikalinga auklėjimo dalis. Dažni pagyrimai net už menkiausias pastangas nuolat didina jo motyvaciją ir norą dar labiau stengtis. Būtent motinos pastangų ir tikėjimo, o ne gerų mokytojų dėka A.Einšteinas tapo tokiu didžiu fiziku. Nuolat kalbami teigiami žodžiai sukuria puikią atmosferą vaiko asmenybės ir kūrybingumo vystimuisi. Jausdamas tėvų meilę ir palaikymą, jis bus drąsus ir pasitikės savo jėgomis, nebijos klysti.

       Kaip pavyzdį pasitelkime vieno muzikos mokytojo papasakotą istoriją:

      „Pradėjęs dirbti su viena trečiokų klase, aš susidūriau su didele problema. Viena mergaitė nenorėjo nei groti, nei dainuoti, nors paaiškėjo, kad ji tam tikrai gabi. Visos pastangos kaip nors ją įtraukti į bendrą veiklą nueidavo perniek. Pamokai pasibaigus, aš nuėjau pas klasės auklėtoją ir papasakojau apie mergaitės problemą. Ji  puikiai žinojo tokio auklėtinės elgesio priežastį. Pasirodo, mergaitė buvo nuolat žeminama savo tėvo. Deja, jis net negalvojo, kad  taip elgdamasis luošina vaiką ir neklausė auklėtojos patarimų“.

       Mergaitėms ypač svarbu tėvo palaikymas, dėmesys ir švelnumas. Tik jei tėvas žavisi dukra ir kalba jai teigiamus žodžius, auga jos pasitikėjimas savimi ir savo vertės suvokimas. Tėvas ilgą laiką jai yra pagrindinis vyro pavyzdys. Patyrusi pakankamai meilės iš tėvo, užaugusi ji pasirinks tik tokį vyrą, kuris ja iš tiesų rūpinsis ir mylės. Tačiau, negavusi dėmesio iš tėvo, ji sunkiai susiras gerą vyrą, o jei susiras, turės problemų su juo bendraudama. Pamėgdžiodama motiną, mergaitė perima jos moteriškąsias savybes, išmoksta visų moteriškų gudrybių, motina užsiima jos lytiniu auklėjimu, tačiau tėvo meilė įkvepia ją ir suteikia saugumą.

        Berniukui taip pat nemažiau reikalingas pozityvus tėvų požiūris į jį. Pirmaisiais metais jis daugiau laiko būna su motina, ji visada priglaus, apkabins, paguos ir pamokys. Mamos pavyzdys formuoja berniuko sampratą apie moterį. Turėdamas švelnią, gerbiančią vyrą mamą, jis ieškos ir žmonos su tokiomis savybėmis.

        Kai berniukas paauga, jam ypač reikalingas bendravimas su tėvu. Tėvo padrąsinantys žodžiai ir pagyrimai berniukui labai svarbūs, jie suteikia jam pasitikėjimo savimi ir drąsos. Tik iš tėvo berniukas gali išmokti būti vyrišku ir stipriu, tik iš tėvo pavyzdžio jis gali išmokti kaip elgtis su moterim, tėvas turi užsiimti jo lytiniu auklėjimu.  

 

                                                        Bendravimo svarba ir paauglystė

 

         2011 metų sausį per visą Norvegiją nuvilnijo kraupi žinia: paauglys sūnus nudūrė peiliu savo tėvą, kuris buvo visų gerbiamas vienos krikščioniškos denominacijos pamokslininkas. Nei laikraščiai, nei policija nenurodė šio įvykio priežasčių, tačiau peršasi tik viena išvada- tėvo ir sūnaus tarpusavio santykiuose žiojėjo didžiulė praraja. Kaip reikia elgtis su vaiku, kad jis pasiryžtų tokiam žingsniui? Kaip ir ko galėjo mokyti savo bažnyčios narius toks ganytojas? Turbūt tėvas auklėjo sūnų griežtai ir norėjo iš jo „padaryti“ gerą krikščionį, tačiau greičiausiai šis susidėjo su netinkama kompanija ir panorėjo eiti savais keliais. Turbūt tą dieną jie jau kelintą kartą smarkiai susiginčijo ir ...

     Šiaip sau vaikai nežudo savo tėvų. Akivaizdu, kad  šis tėvas jau seniai buvo praradęs ryšį su sūnum ir nesistengė jo suprasti. Jų problema buvo visiškas nuoširdaus, atviro bendravimo nebuvimas.

     Tik bendraudami(kalbėdami ir klausydamiesi) tėvai supras, kas dedasi vaiko širdyje- supras jo svajones, rūpesčius ir baimes. Būtent tėvai vaikams turėtų būti geriausiais draugais, kuriems būtų galima be baimės atverti visas paslaptis. Tėvai visada turi būti prieinami savo atžaloms ir niekada nesakyti šių žiaurių žodžių: „Netrukdyk, aš dabar užsiėmęs“. Kiekvienas vaikas jau nuo mažens yra asmenybė verta pagarbos ir turinti teisę išsakyti savo nuomonę, bei sulaukti patarimo ir pagalbos reikiamu metu.

      Ypač artimas ryšys reikalingas tuomet, kai vaikas pradeda bręsti. Tuo metu sparčiai keičiasi jo kūnas, jis nori būti savarankiškesnis, nori viską patirti, atsiranda daugybė pagundų, kurioms sunku atsilaikyti. Šiuo metu jam būtina padėti susigaudyti kas vyksta su juo pačiu ir kas vyksta jo aplinkoje. Jis turi suprasti, kad greitai pats bus atsakingas už savo veiksmus ir pasirinkimus. Būtent dabar paaiškėja, ar vaikystėje sudėti moralės pagrindai yra tvirti.   

       Paaugliui ypač reikalingas tėvų pasitikėjimas juo, pagarba ir meilė, kad ir ką jis pasirinktų. Jam taip pat reikalinga didesnė laisvė. Gamtoje liūtė leidžia paaugusiems liūtukams tyrinėti aplinką ir nueiti tolėliau, bet pati iš tolo stebi, pasiruošusi tuojau pat padėti jei atsitiktų kokia bėda. Tyrinėdamas aplinką, paauglys kartais gali suklysti pasiduodamas blogai kitų žmonių įtakai, tačiau neturi būti už tai griežtai baudžiamas. Iš savo klaidų jis mokysis ir taip taps protingesnis. Jis turi žinoti, kad tėvai netoleruos jo blogo elgesio, bet, kad ir kas beįvyktų, bus už jį. Jie priims jį tokį, koks jis yra ir mylės nepriklausomai nuo to, kaip jis elgiasi. Paaugliui reikia patarti, o ne liepti ar priversti. Jau su vienuolikos metų vaiku galima kalbėtis apie gyvenimo prasmę bei kitus sudėtingus dalykus. Jausdamas tėvų pagarbą jam kaip asmenybei, jis pats norės elgtis atsakingai. Pvz. Keturiolikmečio vaiko kišenėje mama randa cigaretę. Kvailas tėvas kaipmat užsipultų atžalą ir prigrąsintų: „Jei dar kartą pamatysiu cigaretes, iškaršiu kailį“. Po tokių žodžių sūnus turbūt dar labiau užsinorėtų rūkyti, tik geriau pasislėptų. Tačiau išmintingas tėvas sakytų: „Mano vaike, ar supranti kaip tu save žaloji?- Nuo to tu tikrai nepasidarysi vyriškesnis“. Jis gal net parodytų sūnui videofilmą apie rūkymo žalą. Tėvų pareiga yra gerai išaiškinti paaugliui apie šiame pasaulyje slypinčius pavojus ir melstis dėl jo apsaugos, toliau tegul jis pats daro sprendimus ir pasirenka savo kelią. Tačiau nuolat matęs dorą tėvų pavyzdį, jis natūraliai nenorės eiti klystkeliais.

        Tėvai- sūnums, o motinos- dukterims dar gerokai iki jiems subręstant turėtų pradėti aiškinti visus su lytiniu gyvenimu susijusius klausimus. Gėda tėvams, kurių vaikai sužino apie tai tik iš draugų ar žurnalų. Australų rašytoja Colleen McCullough savo romane „Erškėčių paukščiai“ aprašo istoriją apie mergaitę, kuri nesuprasdama, kad jai prasidėjo menstruacijos, atbėgo pas savo mylimą kunigą ir pasiskundė, jog susirgo kažkokia baisia liga. Jos motina buvo pernelyg užsiėmusi savo problemomis ir nieko neišaiškino dukrai. Deja, ir mūsų dienomis nemažai tėvų kažkodėl vis dar nemato reikalo kalbėtis su vaikais apie lytinį gyvenimą ir leidžia juos mokyti „gatvei“. Dažnai berniukai įninka į masturbaciją ir vėliau tampa priklausomi nuo pornografijos, nes tėvai nemoko apie skaistumo privalumus ir apie lytinių organų paskirtį, bei nepasirūpina, kad atžalos savo seksualinę energiją nukreiptų į sportą. Dr. J. Dobsonas į savo knygą „Ant bedugnės krašto“ įtraukė savo interviu su vienu žudiku ir prievartautoju, išprievartavusiu ir nužudžiusiu 28 merginas. Psichoterapeutui žudikas prisipažino, kad dar būdamas berniukas, jis rado šiukšlių konteineryje pornografinį žurnalą, nuo kurio ir prasidėjo domėjimasis iškrypimais. Gana greitai žurnalų ir filmų nebeužteko ir reikėjo ko nors labiau jaudinančio, todėl prasidėjo prievartavimai ir žudynės. Tėvai apie sūnaus „pomėgius“ sužinojo tik po jo suėmimo, bet ką nors pakeisti jau buvo per vėlu. Deja, visi aplinkui smerkė tik žudiką, bet kažkodėl niekas nekalbėjo apie jo tėvo kaltę. Jei tėvas būtu laiku papasakojęs berniukui apie pornografijoje slypinčius pavojus bei stengęsis įsiklausyti į jo vidinį pasaulį ir bėdas, visų 29 šeimų tragedijos galima buvo išvengti.

        Kartais tėvams gali tekti daug ką paaukoti dėl paauglio vaiko, kad šis neprapultų. Tas pats Dr. J. Dobsonas savo knygoje „Užsispyręs vaikas“ rašo, kaip jo tėvas paliko gerą darbą, ir visa šeima išsikėlė gyventi į kitą miestą, nes būdamas paaugliu, jis susidėjo su bloga draugija ir nenorėjo su ja išsiskirti. Šiuo atveju bet kokie pamokymai buvo beprasmiški. Kažką galėjo pakeisti tik tvirtas ir drastiškas sprendimas. Tik po kurio laiko vaikinas suprato šio tėvo poelgio prasmę ir buvo už tai šiam labai dėkingas. Tik artimai bendraudami, tėvai žinos, kuo vaikai kvėpuoja ir su kuo draugauja, bei galės juos tinkamai apsaugoti nuo slypinčių pavojų.

      

 

                                                      Savarankiškumo ugdymas

 

          „Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo( Pat 22.6)“.

       Tėvų, o taip pat ir mokytojų, pareiga yra tik nukreipti vaiką teisinga kryptimi, o toliau leisti jam eiti pačiam.

       Neretai tėvai iki pat vaiko pilnametystės viską daro už jį ir beveik neugdo jo savarankiškumo bei atsakingumo. Dažnas darbdavys skundžiasi, kad kai kurie nauji darbuotojai sugeba tik paklusniai vykdyti komandas, bet jei iškyla problemos ir reikia kūrybingumo bei sugebėjimo greitai priimti atsakingus sprendimus, jie pasimeta ir maldauja pagalbos.

       Išmintingi tėvai jau nuo mažens kreips daug dėmesio vaiko savarankiškumo ugdymui. Jau keturių metų vaikas gali mokytis atsakingumo- įprasti susitvarkyti žaislus ar pasirūpinti savo žiurkėnu. Mama neturėtų daryti nieko, ką atžala su laiku gali padaryti pats.

      Štai ką apie tai rašo žymi amerikiečių psichiatrė Dr. D. C. Renshaw: „Vaikui nėra sudėtinga pačiam valgyti; sunkiau jį išmokyti savarankiškai apsirengti; galbūt veidas ir rankutės nebus tokios švarios, o galvutė tokia tvarkinga, jei jis prausis ir šukuosis pats; bet jei mama neišmoks susivaldyti, jei ji neleis vaikui bandyti, užsigauti ir verkti, ji sustabdys vaiko raidą, ir nepriklausomybė nutols“.

      Pradžioje vaikai tegul būna tėvų pagalbininkais, bet vėliau tegul mokosi daug ką atlikti patys. Pvz. Kai mama gamina sausainius, mažoji gali jai padėti išspausti iš tešlos formeles, o taip pat nusilipdyti ir savo gamybos sausainių. Mergaitei paūgėjus ir sulaukus septintojo gimtadienio, mama gali nupirkti reikalingus maisto produktus ir pasiūlyti jai pačiai pagal receptą pagaminti kokį nors nesudėtingą patiekalą, kad pavaišinti susirinkusius svečius ir pan.

         Nereikia bijoti , kad vaikas susižeis kokiais nors įrankiais, tereikia tik pamokyti kaip teisingai jais naudotis. Ne visuomet bus įmanoma išvengti mažų traumų, bet tik klupdami mes išmokstame vaikščioti.

        Vaikas turi suvokti mokslo svarbą ir įprasti atsakingai ruošti pamokas. Už puikų mokymąsi jis būtinai turi būti pagiriamas ir skatinamas įvairiais apdovanojimais- kelionėmis, dovanomis ir pan.

        Vaikai nuo mažens gali mokytis verslumo. Pradžioje jie gali gauti kažkiek pinigų iš tėvų ar giminaičių už įvairius namų ūkio darbus, o vėliau pradėti dirbti ir už šeimos ribų. Žinoma, išmintingi tėvų patarimai jiems bus reikalingi taupant ir panaudojant uždirbtus pinigus.

        Protingi tėvai visuomet pastebės mažiausias vaiko verslumo ir savarankiškumo iniciatyvas ir jas visokeriopai skatins. Pasitelkime keletą pamokančių gyvenimiškų pavyzdžių, kaip tai gali vykti:

        Pvz. 1  Larso tėvai visuomet juo labai didžiavosi. Berniukas puikiai mokėsi, buvo gabus daugeliui dalykų. Bet vieną dieną jis nustebino visą šeimą. Per technologijų pamoką mokytoja parodė vaikams kaip numegzti kepurę. Larsas nusimezgė sau kepurę ir grįžęs parodė tėvams bei broliams. Tėvai jį pagyrė, o broliai buvo tiek sužavėti jo darbu, kad paprašė numegzti kepures ir jiems. Šis paprašė jų tam tikro atlyginimo ir bematant aprūpino giminaičius naujais galvos apdangalais. Visi stebėjosi- kaip nenustygstantis vienoje vietoje Larsas turi tiek kantrybės išsėdėti prie mezgimo. Kiekviena jo kepurė pasižymėjo skoningais ir originaliais raštais. Po kiek laiko kepurių paprašė jo klasės draugai, o po to net gerokai vyresnių klasių mokiniai. Taip Larsas užsidirbo sau tiek pinigų, kad galėjo nusipirkti gerą mobilųjį telefoną.

        Pvz. 2  Jono šeimoje buvo tokios taisyklės- jei nori kažkokio brangesnio daikto, skirto pramogoms, turi pats tam užsidirbti pinigų. Pradžioje berniukas užsidirbdavo padėdamas tėčiui  namų ūkio darbuose- pjaudavo žolę kieme, nešiodavo malkas. Tačiau  norint įsigyti motorolerį, iš tėčio gaunamus pinigus reikėjo ilgokai taupyti. Tuomet Jonui kilo mintis nueiti ir pasiūlyti savo žolės pjovėjo paslaugas kaimynams. Kai kurie iš jų kiek pagalvoję sutiko. Ypač džiaugėsi paauglio pagalba sena vieniša kaimynė Marija. Ji taip pamilo Joną, kad net paruošdavo jam skanius pietus kai šis apsilankydavo. Jie tapo puikiais draugais, berniukas jai galėjo pasipasakoti visas paslaptis. Jono tėvai labai džiaugėsi sūnaus sėkme ir net pridėjo nemažai pinigų gero motorolerio įsigijimui.

        Šie berniukai tikrai nesusidurs su problemomis, kai, baigus mokslus, reikės susirasti gerai apmokamus darbus. Jie nebijos rizikuoti ir galbūt net įkurs savo verslus. Jie neprašys niekieno pagalbos ir patys įveiks sunkumus. Jų būsimosios šeimos bus visuomet pakankamai aprūpintos ir saugios.  

        Auklėjant paauglius ir mokant juos savarankiškumo, tėvams būtina pasitelkti visą savo fantaziją. Štai kaip Dr. J. Dobsonas įpratino savo dukrą laiku atsikelti ryte:

        „Apsvarstę šį klausimą, mes su Šerle nusprendėme, kad rytinėms kliūtims nugalėti reikia rasti geresnį būdą. Pamažu parengiau tokią sistemą. Danaja žinojo, kad turi keltis ne vėliau kaip pusę septynių; jos niekas nežadindavo- turėdavo pati prisisukti laikrodį ir po skambučio atsikelti. Jei atsikeldavo laiku (buvo skaičiuojamas pavėlavimas net minute), tuojau bėgdavo į virtuvę. Čia, ant šaldytuvo durelių, kabėjo grafikas, kuriame ji privalėjo pabraukti žodį „taip“ arba „ne“, atsižvelgdama į rezultatus. Pirmasis įrašas priklausė nuo to, kada Danaja atsikėlė: laiku ar vėliau. Antrą kartą pasižymėdavo po keturiasdešimties minučių. Iki to laiko Danaja turėdavo susitvarkyti kambarį, apsirengti, išsivalyti dantis, susišukuoti ir būti pasiruošusi sėsti prie pianino. Jai tikrai turėjo užtekti keturiasdešimties minučių visiems darbams atlikti; paskubėjusi susitvarkytų per dešimt- penkiolika minučių. Norint šiame laiko tarpe gauti neigiamą pažymį, reikėjo tikrai „pasistengti“.

         Kas grėsė Danajai gavus neigiamą įvertinimą? Ar jis sukeldavo pyktį, įniršį ir dantų griežimą? Aišku, ne. Už vieną neigiamą pažymį Danaja turėdavo eiti gulti pusvalandžiu anksčiau, už du- visa valanda. Tuo laiku jai buvo leidžiama skaityti, bet draudžiama žiūrėti televizorių ir plepėti telefonu. Tokiu būdu atsakomybė už rytinį pasiruošimą persikėlė nuo Šerlės pečių ant Danajos, kur ir turėjo būti“.

        Dr. J. Dobsonas mums parodo puikų pavyzdį, kaip, panaudojant gana paprastas priemones, net nepakeliant balso, galima įpratinti vaiką būti atsakingu ir savarankišku. Išmintingi tėvai sudarys visas sąlygas, kad atžala su tam tikra priežiūra viską darytų pats ir visokeriopai tai skatins. Anksti išmokęs būti atsakingu ir savarankišku, vaikas neturės problemų nei moksle, nei darbe, nebijos gyvenimo iššūkių.  

     

                                                           Kitų žmonių įtaka

 

        Dėl didelio užimtumo mūsų laikais tėvams vis dažniau tenka palikti vaikus giminaičių, auklių ar vaikų darželio auklėtojų globai. Be abejonės, šie žmonės daro didelę įtaką vaiko asmenybės vystimuisi.

        Ypač daug meilės ir dėmesio atžalos gauna iš savo senelių. Tačiau vaikų tėvams būtina susitarti su savo tėvais dėl bendros auklėjimo krypties. Seneliai paprastai yra linkę pernelyg lepinti savo anūkus- kartais jie net slepia, kad nuolat perka mažiesiems saldumynus. Vaikų tėvai turi budėti ir neleisti savo tėvams daryti blogos įtakos.

        Pasamdyta nekompetetinga auklė tai pat gali pridaryti daug bėdų. Prieš priimant į savo namus visiškai svetimą žmogų, būtina labai kruopščiai išsiaiškinti kokios jo moralinės vertybės ir supratimas apie vaikų auklėjimą. Iš pažiūros labai mielas asmuo už akių gali elgtis visiškai priešingai ir žaloti vaikus. Visi mažylio auklėjime dalyvaujantys asmenys turi vadovautis tais pačiais kriterijais, kuriais vadovaujasi tėvai, bei savo gyvenimo būdu rodyti gerą pavyzdį.

        Išmintingi tėvai labai kruopščiai rinksis ikimokyklinio ugdymo įstaigą ir ten dirbantį pedagogą. Daugelis žinomų psichoterapeutų pataria pradėti vaiką vesti į vaikų darželį ne anksčiau kaip nuo dviejų metų amžiaus ir griežtai pasisako prieš lopšelius- darželius. Štai ką rašo Harvardo universiteto mokslininkai savo atlikto tyrimo išvadoje: „Žmogaus gabumų šaltinio reikia ieškoti persilaužimo laikotarpyje tarp aštuonių ir aštuoniolikos mėnesių. Tų dešimties mėnesių patirtis veikia vaiko proto vystymąsi daug daugiau, negu ankstyvesnių ar vėlesnių laikotarpių. Svarbiausias aplinkos veiksnys- mama. Jos poveikis vaiko patirties kaupimui pats didžiausias. Vaiko kalbos, proto ir socialinių įgūdžių susidarymui ypač svarbus nuolatinis bendravimas“.  Joks kitas žmogus negali pakeisti mažyliui mamos šilumos ir meilės per pirmuosius metus. Deja, ne visose valstybėse mamoms yra suteikiamos pakankamai ilgos motinystės atostogos, ir kartais jos yra priverstos anksti pradėti vesti atžalą į vaikų darželį.

        Laiku pradedamas lankyti vaikų darželis teigiamai veikia vaiko asmenybės vystimąsi. Čia jis mokosi bendrauti, rašyti, skaičiuoti, piešti, muzikuoti ir kitų labai reikalingų dalykų. Darželyje vaikas praleidžia didžiąją dienos dalį, todėl ypač svarbu, kad su juo dirbtų talentingas, gerai paruoštas pedagogas. Pagal amerikiečių mokslininkų atliktų ilgalaikių tyrimų rezultatus, vaikų darželio auklėtojas daro didžiulę įtaką vaiko pasaulėžiūrai ir būsimiems pasiekimams. Turėję talentingą ir kompetentingą darželio auklėtoją vaikai, pasiekė žymiai geresnių rezultatų moksle ir karjeroje, bei uždirbo žymiai daugiau, nei turėję vidutinių gabumų auklėtoją vaikai.

        Išmintingi tėvai geriau sumokės daugiau pinigų, bet ves savo atžalą tik pas tikrai gerą, besivadovaujantį aukštomis moralinėmis vertybėmis, talentingą ir mylintį vaikus pedagogą, bei įdės nemažai pastangų, kad jį surastų. Tik kompetentingas pedagogas sugebės pamatyti ir atskleisti vaiko sugebėjimus ir dovanas, mokės palaikyti drausmę ir tvarką klasėje.

       Labai svarbu žinoti, su kuo sūnus ar duktė draugauja darželyje, mokykloje, internete. Negalima leisti savo vaikui draugauti su bet kuo. Ne veltui liaudies patarlė sako, kad blogos draugijos gadina gerus įpročius. Krikščionių vaikui į draugus tiks tik nesugadinti, mandagūs gerų tėvų vaikai. Krikščionys tėvai turi žinoti, kokiose šeimose svečiuojasi jų atžala.

       Ypač svarbu yra sekti vaiko „internetinį“ gyvenimą, o leisti naudotis socialiniais tinklais tik tuomet, kai jis jau gerai supranta juose slypinčius pavojus. Žinoma, tik artimo ir nuoširdaus bendravimo dėka tėvai bus nuolat informuoti apie vaiko pomėgius, troškimus ir veiklą.

 

                                                  Pagalba vienišoms motinoms ir našlėms

 

      „Jei kuris vyras ar moteris turi pas save našlių, tegul jas aprūpina, kad bažnyčia nebūtų apsunkinama ir įstengtų padėti tikrosioms našlėms( 1 Tim 5.16)“.

      Normaliam vaiko vystimuisi yra būtinai reikalingi ir motina ir tėvas. Deja, vienišoms motinoms tenka labai sunki našta būti vaikui ir mama, ir tėčiu, ir aprūpinimo šaltiniu.

      Mūsų dienomis našles ir vienišas motinas dažniausiai finansiškai remia tik valstybė, tačiau ir ši parama ne visuomet yra pakankama. Pirmieji krikščionys suprato sunkią vienišų motinų dalią ir jų bendruomenės visokeriopai jas aprūpindavo. Gaila, bet šių dienų bažnyčia apie tai beveik nebekalba. Geriausia būtų be vyrų likusioms krikščionėms pačioms nueiti pas bažnyčių vyresniuosius ir drąsiai paprašyti reikiamos pagalbos. Juo labiau, kad Šventasis Raštas suteikia joms tokią teisę.

      Ir mergaitėms, ir berniukams labai reikalingas tėvas, todėl vieniša mama turėtų sudaryti vaikams sąlygas kuo daugiau pabūti su giminaičiais vyrais- seneliu ar dėde. Jei jų nėra, arba jeigu jie nepasižymi aukštomis moralinėmis vertybėmis, galima vaiką leisti į mokyklą, kurioje atsakingu už klasę dirba vyras, leisti į užklasinius užsiėmimus mokykloje ar mieste, kuriuos veda mokytojai vyrai.

        Vienišai motinai yra būtina bendrauti ir draugauti su krikščioniškomis poromis. Tik taip jos vaikai matys sutuoktinių gražių tarpusavio santykių pavyzdį. Taip pat, krikščionio vyro išmintingi patarimai gali būti labai reikalingi tvarkant našlės šeimos ūkį. Tokie draugai apsaugos lengvai pažeidžiamą vienišą moterį nuo pavojingų donžuanų ir kitų apgavikų pinklių.

         Draugaudama vien su savo likimo draugėmis, našlė atims iš savo vaikų galimybę bendrauti su vyrais. Tokios draugijos dažnai baigiasi ne maldomis, bet apkalbomis ir pastarųjų smerkimu, o tai anaiptol nepadeda tobulėti ir susirasti kitą tinkamą sutuoktinį.

     

                                                     Kada neišvengiamos skyrybos

 

        Deja, kai kada santuokos įvyksta tarp visiškai vienas kitam netinkančių, nelinkusių keistis arba neištikimų žmonių. Tuomet neišvengiama stipri konfrontacija ir viskas neišvengiamai baigiasi skyrybomis. 

       Senąjame Testamente žydams buvo leidžiama gana lengvai išsiskirti, tačiau Naujajame Testamente Kristus įvardija tik dvi priežastis, dėl kurių patariama skirtis.

       Pirmoji priežastis yra daugeliui žinoma ir aiški:

      „Fariziejai taip pat atėjo pas Jį ir, mėgindami Jį, klausė: ‚Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti savo žmoną? ‚Jis atsakė: ‚Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė juos, vyrą ir moterį, ir pasakė: ‚Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu‘. Taigi jie jau nebėra du, o vienas kūnas. Todėl ką Dievas sujungė, žmogus tebeperskiria‘. Tada jie paklausė Jo: ‚O kodėl Mozė įsakė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?‘ Jis atsakė: ‚Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo, bet pradžioje taip nebuvo. Ir aš jums sakau: kas atleidžia savo žmoną,- jei ne dėl ištvirkavimo,- ir veda kitą, svetimauja. Ir kas atleistąją veda, svetimauja‘( Mt 19.3-9)“.

       Skyrybos būna daugiau ar mažiau skausmingos abiems pusėms, labai nuo to kenčia vaikai. Jėzus ragina žiūrėti į tai labai atsakingai. Krikščionys turi įdėti visas pastangas, kad šeimą išsaugoti, tačiau jei viena pusė sąmoningai pasirenka neištikimybę ir nenori už tai atgailauti, skyrybos yra neišvengiamos.

       Antroji priežastis yra labiau komplikuota. Ją mes pirmą kartą randame tame pačiame Mato evangelijos skyriuje 29 eilutėje: „Ir kiekvienas, kas paliko namus ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar žmoną, ar vaikus, ar laukus dėl mano vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“.

       Krikščionybėje meilė ir paklusnumas Dievui bei sąžinės ramybė yra aukščiausias prioritetas. Jei vienas iš sutuoktinių nuolat verčia kitą elgtis priešingai nei moko Kristus ir trukdo gyventi ramų, pamaldų gyvenimą, turi įvykti rimtas pokalbis ir turi būti nuspręsta kaip gyventi toliau. Būtent apie tai kalba ir apaštalas Paulius savo 1 laiške korintiečiams: „Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikytų su vyru;- taip pat ir vyras tenepalieka žmonos. Kitiems sakau aš, ne Viešpats: jei kuris brolis turi netikinčią žmoną ir ji sutinka gyventi su juo, tenesiskiria su ja. Taip pat ir moteris, turinti netikintį vyrą, kuris sutinka su ja gyventi, tenesiskiria su juo. Mat netikintis vyras pašventinamas žmona, o netikinti žmona pašventinama vyru. Kitaip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi. Bet jei netikintis nori skirtis, tesiskiria. Tokiais atvejais brolis ar sesuo nėra surišti, nes Dievas mus pašaukė ramybei. Iš kur žinai, žmona, kad išgelbėsi vyrą? Arba iš kur tau žinoma, vyre, kad išgelbėsi žmoną?( 1 Kor 7.10-16)“.

       Kaip matome, Paulius nesmerkia sutuoktinio, kuris kuriam laikui nusprendžia atsiskirti, tik pataria arba nekurti naujos šeimos, arba susitaikyti. Tačiau susitaikyti, deja, ne visuomet būna įmanoma. Pasitelkime pavyzdį iš realaus gyvenimo:

      „Nina buvo simpatiška mergina ir stropi krikščionė. Ji turėjo puikų darbą ir gerus tėvus, kurie ją labai mylėjo. Tik viena mintis merginai vis labiau nedavė ramybės. Artėjo jos 28 gimtadienis, o svajonių vyras vis nesirodė. Tačiau vieną sekmadienį bažnyčioje ji sutiko simpatišką vaikiną. Jis ją užkalbino ir taip užsimezgė draugystė. Nina pasižymėjo komunikabilumu ir aktyvia veikla, o Piteris daug nekalbėdavo. Merginai patiko jo santūrumas ir dėmesingumas. Neilgai padraugavus, vaikinas prisipažino jai meilėje ir pasipiršo. Mergina neilgai galvojusi sutiko už jo tekėti. Ji nejautė Piteriui didelės meilės, bet nusprendė, kad viskas ateis su laiku. Ji buvo įpratusi ryžtingai įveikti visas kliūtis.

       Tik praėjus kuriam laikui po vestuvių, Nina suprato, jog žiauriai suklydo. Ji suprato, kad trumpos draugystės laikotarpiu kaip reikiant nepažino savo vaikino, kadangi jis beveik nekalbėdavo. Pasirodė, kad jis nebuvo iš tiesų įtikėjęs į Kristų ir krikščionybę suvokė tik paviršutiniškai. Po kurio laiko jis pradėjo išgėrinėti. Nina keletą kartų bandė su juo apie tai pasikalbėti, bet jis tik supykdavo ir ją atstumdavo. Vyras tapo dideliu futbolo fanu, nepraleisdavo nė vienų savo miesto komandos rungtynių. Kartą draugai jam pasiūlė nuskristi į Angliją stebėti aukščiausio lygio futbolo rungtynių. Futbolas ir alus taip užvaldė Piterį, kad tam jis išleido visas šeimos santaupas ir bandė pasiskolinti pinigų iš banko užstatant santuokoje įsigytą butą. Jis nereagavo į jokias žmonos pastabas ir norus bei uždraudė jai eiti į bažnyčią“. 

      Kaip tokioje situacijoje turėjo pasielgti ši moteris? Kentėti ir laukti, kol bus parduotas visas šeimos turtas? Kai kurios moterys visą savo gyvenimą kenčia nuo grubių, smurtaujančių vyrų ir neatranda drąsos padaryti sprendimo visa tai nutraukti. Iš kai kurių vyrų žmonos akivaizdžiai tyčiojasi net vaikų akivaizdoje, tačiau šie nieko nekeičia, bet skandina liūdesį alkoholyje. Jei asmuo vadina save krikščioniu, bet elgiasi atvirkščiai nei moko Kristus, jis tikrai nevertas šio vardo. Jėzus pasakė: „Ne kiekvienas, kuris man sako: ‚Viešpatie, Viešpatie!‘, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje( Mt 7.21)“.

      Nėra jokios garantijos, kad tikinčiąjam sutuoktiniui pavyks maldų pagalba atversti į doros kelią savo nuklydusį partnerį. Dėl maldų Dievas gali sudaryti palankias sąlygas pastarajam geriau pamatyti savo problemas ir klaidas, tačiau Kristus nieko nedaro per prievartą, Jis leidžia žmogui pačiam pasirinkti savo kelią. Paulius sako, jog „Dievas mus pašaukė ramybei“. Jei šeimoje nuolat kyla konfliktai ir nesutariama dėl bendrų vertybių, dėl vaikų auklėjimo ir kitų dalykų, tuomet geriausia neatidėlioti ir po rimto pokalbio padaryti bendrą sprendimą dėl tolesnio gyvenimo, bei šeimos ateities. Tikintysis sutuoktinis turi užimti aiškią poziciją ir nesitaikstyti su savo nuklydusio partnerio prievarta bei pažeminimais, bet nedelsiant imtis vienokių ar kitokių aktyvių veiksmų. Žinoma, visų pirma melstis ir prašyti Dievo išminties ir nukreipimo kaip pasielgti esamoje situacijoje.

      Kartais gali užtekti tik laikino išsiskyrimo. Pvz. Kai, pamačiusi alkoholiko vyro polinkį į smurtą, žmona pasiima vaikus ir grįžta gyventi pas tėvus, likęs vienas jis gali daug ką apmąstyti, atgailauti ir pradėti keisti savo gyvenimo būdą. Žinoma, tik ilgesnis laiko tarpas parodys jo apsisprendimo rimtumą. Vieni žmonės turi drąsos pripažinti savo klaidas ir keičiasi, kiti užsikietina ir eina savais keliais. Pamačiusi tikrus vyro atgailos vaisius ir norą viską pradėti iš pradžių, žmona gali grįžti pas jį(žinoma,jei vis dar jį myli). Tačiau jei jis nenorėtų nieko keisti, ji turėtų pilną teisę išsiskirti ir ištekėti už vyro, kuris padarytų ją laiminga.

       Neretai sutuoktiniai gyvena kartu tik dėl vaikų ir juos jungia ne meilė vienas kitam, bet vaikams. Tačiau tai- didžiulė klaida. Nerodydami meilės pavyzdžio, pastaruosius jie tik dar labiau žaloja. Geriau vienkartinis skausmas ir skyrybos, nei veidmainiškas gyvenimas kartu. Vaikai turi augti meilės ir ramybės atmosferoje, ir tėvų atsakomybė yra ar gyvenant kartu, ar atskirai jiems tai garantuoti. Tarpusavio santykių problemas pora privalo išsispręsti kuo greičiau, nes bet koks  atidėliojimas labai žaloja ir juos pačius, ir jų atžalas.

       Krikščionių Dievas yra mylintis Tėvas ir Jis nenori, kad Jo vaikai bereikalingai kentėtų. Jei gyvenimas kartu abiems partneriams sukelia tik skausmą ir jokiomis pastangomis nepavyksta atstatyti gerų santykių, geriau ramiai ir taikiai išsiskirti, nei žaloti ir savo, ir vaikų gyvenimus. Kristus pareikalaus iš tų pastorių ir kunigų, kurie paskubomis laimino poras ir net neįsigilino,- ar jaunieji iš tiesų myli vienas kitą ir ar supranta krikščioniškos šeimos kūrimo principus bei atsakomybę, ar tinka vienas kitam.

 

       Ne vienų skyrybų priežastimi tampa kažkurios pusės įsimylėjimas į kitą žmogų. Žinoma, dažnai taip atsitinka dėl nepasitenkinimo santuoka, tačiau net ir tai nėra pakankamai svari priežastis išduoti partnerį (nesvarbu, koks jis bebūtų). Teisingiausia būtų, jei kitas žmogus atsirastų šalia tik tada, kai jau yra išsemtos visos galimybės atstatyti savo santuoką ir abipusiu sprendimu yra išsiskiriama. Palikti sutuoktinį vien dėl to, kad šis nebe taip gerai atrodo arba silpnumo valandą pasakė blogą žodį, yra žema ir niekinga. Santuoka Dievo akivaizdoje- tai ne lengvabūdiškas žaidimas, bet rimtas ir gilus įsipareigojimas pasirinktam gyvenimo draugui. Vien dėl lengvabūdiškos užgaidos ir laikinų kūno norų negalima pastarojo sužeisti ir paniekinti. Krikščioniška santuoka- tai ne visuomet lengvas, pasiaukojimo, kantrybės ir ištikimybės reikalaujantis kelias, bet tik juo einantys atras tikrąją ramybę, džiaugsmą ir laimę.

 

                                                Santuokos išgydymo galimybės

 

        Norint išgydyti sergančią santuoką, būtina atrasti ligos priežastis ir pritaikyti teisingus bei efektyvius gydymo būdus. Tačiau visų pirma, nors viena pusė turi labai to norėti, o kita tam neprieštarauti. Kartais vien pasiaukojanti vyro meilė, klaidų pripažinimas ir troškimas atstatyti gerus santykius gali ištirpdyti susikaupusius ledus žmonos širdyje. Kartais žmonos kantrybė ir švelnumas gali sukelti gilią atgailą alkoholiko vyro sieloje. Deja, kai sužeidimai būna gilūs ir abipusiai, vienos pusės pastangų ne visuomet užtenka.

        Daugelį tarpusavio santykių problemų galima išspręsti vien abiems sutuoktiniams nusprendus laikytis knygoje nurodytų Biblijinių principų ir atsižvelgiant į skirtingus lyčių emocinius ir fiziologinius poreikius. Tačiau gana dažnai atšalusių santykių priežastys būna gana specifinės. Remiantis Dr. J. Dobsono atlikto tyrimo rezultatais, svarbiausios skyrybų priežastys- tai sąžiningumo, meilės, pasitikėjimo, bendravimo ir pagarbos trūkumas. Santuokos byra, nes sutuoktiniai kažkodėl bijo atsiverti vienas kitam ir pamažu apsistato sienomis.

        Būtent sąžiningo, pagarbaus bendravimo(kalbėjimo ir klausymosi) dėka galima kažką išsiaiškinti( žinoma, geriausia tai daryti ne moters ciklo priešmenstruaciniu ar menstruaciniu laikotarpiu). Tokių pokalbių metu reikėtų stengtis suprasti,- kas slegia pašnekovą bei kas sukėlė nuoskaudas. Taip pat būtina vengti bet kokių kaltinimų vienas kito atžvilgiu. Viena prie skyrybų slenksčio atsidūrusi pora tokio atviro bendravimo metu tarsi atsitiktinai atrado meilės atšalimo priežastį- žmona ilgą laiką nešiojosi nuoskaudą dėl keleto netaktiškų vyro žodžių apie jos figūros trūkumus. Ilgą laiką slėpta ir neišsakyta nuoskauda užnuodijo visą šių žmonių gyvenimą. Tik tuomet, kai vyras atsiprašė žmonos ir ši jam atleido, meilė sugrįžo, ir jie vėl tapo laimingi.

        Atgailoje ir atleidime slypi didžiulė jėga, tačiau visos tamsios širdies kertelės turi būti apšviestos per atvirą išpažintį. Dvasinis ir emocinis išgydymas gali įvykti tik vienai pusei drąsiai pripažįstant savo klaidas, o kitai nuoširdžiai atleidžiant.

        Problemas santuokoje paprastai sukelia Biblijinių vyro ir moters pareigų nevykdymas ir netinkamas liežuvio naudojamas. Mes žinome, kad turime kalbėti teigiamus dalykus, tačiau, nebudėdami prie savo žodžių, dažnai įskaudiname savo artimą. Laiku neatsiprašant, šie įsiskaudinimai kraunasi tol, kol visiškai nuslopina meilę vienas kitam. Moterims nuoskaudos paprastai pasireiškia per depresiją ar pyktį, o vyrams- per žalingus įpročius.

        Kartais abipusės nuoskaudos ir nesutarimai būna tokie gilūs, kad patys sutuoktiniai jau nebegali išspręsti tarpusavio santykių problemų. Tuomet geriau kreiptis pagalbos į kompetentingus bažnyčios vyresniuosius arba psichoterapeutą. Iš šalies gerai matosi susiklosčiusi situacija, ir specialistas gali padėti įvardyti esmines nesutarimų priežastis bei nurodyti būdus kaip jas šalinti.

       Labai sunku atstatyti santuoką, jei nėra suprantamos iš tėvų paveldėtos problemos. Pvz. Žmona turėtų suprasti, kad be tėvo augęs jos vyras gali būti nepakankamai vyriškas ir nemokėti elgtis su moterim. Tokiu atveju, ji negali šių savybių nedelsiant iš jo reikalauti, bet turi duoti jam laiko keistis ir mokytis. Tokiam vyrui taip pat reikia suprasti savo trūkumus ir dėti visas pastangas, kad žmonos poreikiai santuokoje būtų atsakyti. Deja, jei pastangos bus dedamos tik iš vienos pusės, bus sunku tikėtis gero rezultato. Kaip jau minėta, ypač daug pastangų gali pareikalauti santuokos atstatymas kai abu sutuoktiniai yra kilę iš problematiškų šeimų.

       Net labiausiai sergančią santuoką įmanoma išgydyti, o meilę susigrąžinti(žinoma, jei ji iš tiesų buvo), tereikia sutuoktinių pasiryžimo ir tikro noro. Be tvirto apsisprendimo ir pasiryžimo bet kokios pastangos kažką pakeisti bus bergždžios. Žinoma, didesnių žaizdų išgydymui reikia daugiau laiko. Žmogus nėra automobilis, kurį sutaisyti galima tik pakeitus sugedusią detalę. Vis dėlto, sėkmė būtinai vainikuos tuos, kurie eis iki galo.

       

                                                 Kova su žalingais įpročiais

 

        Ne vienos šeimos bėda būna vieno iš sutuoktinių(paprastai vyro) priklausomybė nuo kokio nors žalingo įpročio. Kaip žinia, dažniausiai kenčiama nuo alkoholio, tabako, pornografijos, apsirijimo, lošimo ir narkotikų. Laisvas nuo priklausomybių sutuoktinis jokiu būdu neturi kentėti ir taikstytis su savo partnerio „paklydimais“, bet visomis jėgomis stengtis padėti šiam jų atsikratyti. Jei įprotis nėra labai įsisenėjęs, „paklydėlis“ su Dievo pagalba gali tai padaryti ir pats- tereikia tikro noro, apsisprendimo bei laisvojo sutuoktinio švelnaus „stumtelėjimo“ ir palaikymo.

         Kovojant su priklausomybėmis yra būtina atsiriboti nuo visko, kas skatina prie jų sugrįžti. Kartais net gali tekti nutraukti bendravimą ar net susipykti su kai kuriais iš kelio vedusiais draugais ar bendradarbiais ir visiškai pakeisti gyvenimo būdą bei aplinką. Tik kategoriškai ir visiškai atsisakiusį nuo buvusių „malonumų“ žmogų lydės sėkmė. Bet koks leidimas sau padaryti menkiausią kompromisą greitai vėl įklampins į tą patį liūną.

         Ypač stipriai alkoholio ar narkotikų pavergti žmonės dažnai patys jau neturi jėgų nugalėti savo silpnybės. Tuomet jie gali susirasti kokios nors krikščioniškos bendruomenės remiamą  reabilitacijos centrą. Tokiame centre jie ilgą laiką gyvens laisvės nuo žalingų įpročių atmosferoje, bus nuolat užsiėmę, neturės galimybės įsigyti kvaišalų, o nuoširdūs jo darbuotojai suteiks visą reikalingą dvasinę bei psichologinę pagalbą. Taip pat, kitų panašaus likimo brolių draugijoje bus žymiai lengviau iškęsti sunkiausias pirmąsias abstinencijos dienas.

         Norint pilnai išsivaduoti nuo priklausomybių, reikia jas kažkuo pakeisti- atrasti naujų jaudinančių pomėgių ir veiklų, daug dirbti ir sportuoti. Labai svarbu yra tinkamai užpildyti protą. Jis turi mąstyti ne apie „paklydimų“ teiktus malonumus, o apie kitus dalykus. Puikiai tam pasitarnaus Biblijos bei kitų knygų skaitymas, bendravimas su išmintingais žmonėmis, didelės meninės vertės filmų peržiūros. Jei kova bus laimėta minčių lygmenyje, natūraliai viskas stos į savo vietas ir fizinėje sferoje.

          Dažniausiai į žalingus įpročius palinksta tie žmonės, kuriems kažkas gyvenime nenusisekė. Nemažai vyrų pradeda gerti susidūrę su pernelyg didelėmis problemomis darbe ar santuokoje. Iš tiesų laimingam žmogui niekuomet nereikės ieškoti nusiraminimo taurelėje ar narkotikuose. Visi žalingi įpročiai greitai pasitrauks, jei bus ryžtingai pašalintos visos juos sukėlę priežastys. Tik gyvas tikėjimas, o ne alkoholis, gali išvaduoti iš liūdesio ir depresijos. Niekada nėra vėlu keisti gyvenimą. Net sunkiausiose situacijose su Dievo pagalba įmanoma rasti išeitį.

    

                                                       

                                                        Ieškoti Jo karalystės

 

 

 

      „Ir neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nesirūpinkite! Visų šių dalykų ieško šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite Jo karalystės, o visa tai bus jums pridėta (Lk 12. 29- 31)”.

      Pats Dievas yra kiekvienos krikščioniškos šeimos vadovas. Nukreipę savo žvilgsnius į Jį, tikėdami ir pasitikėdami Juo, pavesdami Jam savo rūpesčius, sutuoktiniai žymiai lengviau įveiks pasitaikiusias kliūtis bei problemas. Iš Jo jie įgaus pakankamai jėgų gyventi šventai, mylint bei gerbiant vienas kitą. Mūsų Dangiškasis Tėvas pažadėjo padėti mums visuose kasdieniniuose reikaluose, jei mes skirsime laiko maldai bei Žodžiui, tarnausime savo artimui.

       Savo tarnystės žemėje metu Kristus nenuilsdamas keliavo, mokė bei gydė žmones, Tačiau tai jis galėjo atlikti tik palaikydamas nuolatinį artimą ryšį su savo Tėvu. Niekas negalėjo Jam pakenkti, nes Tėvo angelai saugojo Jį visuose keliuose. Bet kuri krikščioniška šeima lygiai taip pat bus saugi, darni, veikli, pilna gyvenimo, įvykdys savo pašaukimą, jei turės nuolatinį artimą ryšį su Kristumi, priklausys nuo Jo.